Ar šiandien dar įmanoma rasti prasmę?

              Apie prasmės paieškas daug rašęs Viktoras Franklis teigė, kad žmogus gali atrasti prasmę trimis pagrindiniais keliais: per tai, ką sukuria ir duoda pasauliui, per tai, ką išgyvena – meilę, grožį, santykį, gamtą – ir per laikyseną neišvengiamos kančios akivaizdoje. Tačiau šiandien atrodo, kad atrasti prasmę einant visais trimis šiais keliais tapo sudėtingiau nei anksčiau.

               Franklio laikais žmogaus santykis su darbu, profesija ar bendruomene buvo turbūt stabilesnis. Daug žmonių visą gyvenimą dirbdavo vienoje srityje, aiškiau jautė savo vietą šeimoje, bendruomenėje ar visuomenėje. Net jei toks gyvenimas kartais ribodavo laisvę, tai kartu teikė daugiau tęstinumo ir priklausymo jausmo. O šiandien daugelis gyvename tarsi nuolat perkurdami save: keičiame darbus, miestus, santykius, mokomės naujų profesijų, bandome prisitaikyti prie nuolat besikeičiančio pasaulio. Kartais atrodo, kad nebegyvename savo gyvenimo, o nuolat kuriame naują jo versiją.

Prie šio jausmo prisideda ir socialinių tinklų bei technologijų pasaulis. Kūrybos, nuomonių, vaizdų ir turinio šiandien tiek daug, kad vis sunkiau pajusti savo balso vertę. Net labai kūrybingi žmonės sakosi kartais pagaunantys save galvojant: „Ar tai, ką kuriu aš, apskritai kam nors svarbu?“ Galimybių laisvai rinktis šiandien daugiau nei bet kada anksčiau, tačiau kartu daugėja ir nerimo, kad vis dar gyvenu nepakankamai prasmingai, įdomiai ar pilnai. Mane džiugina, kad terapijoje žmogus dažnai pradeda daug sąmoningiau žiūrėti į savo gyvenimą – matyti savo pasirinkimus, jausmus, laikyseną, pastangas, geba susieti tai ką stebi su tuo, ką išgyvena viduje, pradeda girdėti savo „širdies kalbą“. Po truputį tampa nebe tik tuo, kuriam, kaip dabar populiaru sakyti - „nutinka gyvenimas“, o atpažįsta autentišką savastį, supranta kas vyksta ir išmoksta kurti gyvenimą. Tuomet atsiranda daugiau vidinės atramos, daugiau savirealizacijos, daugiau drąsos būti savimi net tada, kai pasaulis ne visada atsiliepia ar patvirtina. Terapijos sesijose žmonės pastebi, kad pradeda atpažinti viduje tarsi suskambėjusio „skambučio“ arba aiškumo, kaip šviesos blyksnio – pojūtį, kuris leidžia pajusti, kada tai, ką jis pasakė, išgirdo iš manęs ar renkasi, iš tikrųjų atitinka jį patį. Esu girdėjusi, kaip daug kūrėjų ir menininkų tvirtinant, kad jų darbai labiausiai paliečia kitus žmones būtent tada, kai juose atsiranda ne bandymas įtikti ar atitikti lūkesčius, o tikra, gyva jų pačių širdies kalba. Tuomet ir neliak abejonių prasme ar jos nepakankamumu.

Sudėtingesnis tapo ir santykis su patyriminėmis vertybėmis – meile, grožiu, buvimu. Šiandien retai būname visiškai vieni, tačiau labai dažnai jaučiamės vieniši. Kontaktų daug, bet tikro buvimo mažai. Mūsų dėmesys išskaidytas, tiesiog pabūti tyliai tampa gana sunku. Kartais pagaunu save galvojant, kad net saulėlydį pirmiausia norisi nufotografuoti, įkelti, parodyti kitiems, o tik po to – išgyventi. Net gamta šiandien dažnai tampa „turiniu“.

Dar sunkesnis santykis su kančia. Šiuolaikinis pasaulis nuolat siunčia žinutę, kad žmogus gali save optimizuoti, kontroliuoti, „susitvarkyti“. Todėl susidūrę su ribotumu, liga, vienatve, netektimi ar nežinomybe dažnai jaučiamės ne tik kenčiantys, bet ir tarsi gyvenantys neteisingai. Franklis rašė pasauliui, kuriame kančia buvo akivaizdi žmogaus gyvenimo dalis. Mes gyvename pasaulyje, kuris vis dar žada, kad nuo daugelio dalykų galima pabėgti, jei tik pakankamai stengsimės.

Galbūt todėl šiandien daugelis žmonių ne tiek nebejaučia prasmės, kiek nebežino, kuo galima iki galo tikėti ir į ką atsiremti. Vertybės tapo daug reliatyvesnės, o žmogui tenka pačiam susikurti savo gyvenimo kryptį, moralinį kompasą ir atsakymą į klausimą, dėl ko jis gyvena. Tai suteikia daugiau laisvės, bet kartu užkrauna ir didžiulę atsakomybę.

Vis dėlto galbūt būtent šiame neapibrėžtume slypi ir nauja galimybė. Gal šiandien prasmė rečiau ateina kaip vienas didelis atsakymas, aiški gyvenimo kryptis ar planas, o dažniau gimsta mažesniuose dalykuose – gebėjime būti tikru savimi santykyje su kitu žmogumi, sustoti, išgyventi grožį, kurti tai, ko niekas kitas taip negalėtų sukurti , rūpintis, išlikti gyvam ir augti net fragmentiškame pasaulyje. Gal šiandien prasmė tampa nebe savaime suprantama duotybe, o jautriu ir labai asmenišku santykiu su tuo, kas mums iš tiesų svarbu. Terapijoje išmokstame tai atpažinti.