Ar terapija tikrai gali padėti?

Kaip konkrečiai gali vykti pokyčiai terapijoje ir po jos?

Psichoterapijos pokyčius ne visada lengva pamatuoti. Kartais neišnyksta nei nerimas, nei abejonės, nei polinkis save kritikuoti. Tačiau gali keistis tai, kaip žmogus su tuo, kas vyksta jo viduje ir gyvenime, elgiasi. Iš savo terapinio darbo patirties matau, kad pokyčiai gali atrodyti ir labai konkrečiai. Pavyzdžiui, kad:

Blogai jaustis nebereiškia "būti blogam". Žmogus gali pradėti atskirti savo būseną nuo savo vertės ir tapatybės: nusivylimas savimi, nerimas ar nesėkmė nebe taip greitai virsta išvada „su manimi kažkas negerai“. Savikritika gali likti, bet ji nebe taip stipriai valdo santykį su savimi.

Tarp jausmo ir reakcijos atsiranda daugiau erdvės. Užuot automatiškai atsitraukęs, nutylėjęs, puolęs save kaltinti ar reagavęs impulsyviai, žmogus gali išmokti stabtelėti, atpažinti, kas vyksta, ir rinktis, kaip nori reaguoti. Tai nereiškia nuolatinės ramybės – greičiau daugiau pasirinkimo net tada, kai ramu nėra.

Darosi aiškiau, ko iš tikrųjų noriu. Kartais terapijoje didelis pokytis skamba labai paprastai: „noriu pailsėti“, „noriu ramybės“, „šito nenoriu“. Atsiranda daugiau galėjimo atpažinti savo poreikius, juos pasakyti kitam ir brėžti ribas ne vien vadovaujantis kalte ar tuo, ko iš manęs tikimasi.

Santykiuose pradedu matyti ne tik kitą, bet ir save. Gali tapti lengviau pastebėti, ką pats darau santykyje: kada nutylu, atsitraukiu, prisitaikau, laukiu, kol kitas pasikeis. Atsakomybės už savo dalį prisiėmimas nebūtinai reiškia kaltės prisiėmimą – veikiau atsiradusią galimybę kažką daryti kitaip.

Jausmų nebereikia taip skubiai atsikratyti. Pyktis gali tapti ne vien pavojingu jausmu, bet ir ženklu, kad pažeistos mano ribos. Nerimas – būsena, kurią galima išbūti. Gėda – jausmas, apie kurį galima kalbėti ir nebūti atstumtam. Žmogus gali išmokti ne tik reguliuoti jausmus, bet ir išgirsti, ką jie sako apie jo santykį su savimi, kitais ir pasauliu.

Nebūtina visko išsiaiškinti prieš pradedant veikti. Kartais žmogus ilgai laukia, kol pagaliau tiksliai žinos, ko nori, priims „teisingą“ sprendimą ar išnyks abejonės. Terapijoje gali augti gebėjimas pakelti neapibrėžtumą ir rinktis neturint visų atsakymų.

Savo pažeidžiamumą galima sutikti su mažiau atstūmimo. Tai, ko anksčiau savyje buvo gėda, ko norėjosi atsikratyti ar nuo ko pabėgti, gali tapti patirties dalimi, į kurią įmanoma pažvelgti su daugiau supratimo ir švelnumo.

Keičiasi ne tik supratimas, bet ir realūs pasirinkimai. Kartais terapinis darbas pasirodo labai konkrečiais sprendimais – darbe, santykiuose, moksluose, kasdienybėje. Žmogus gali pradėti mažiau rinktis pagal tai, „kaip reikėtų“, ir daugiau atsižvelgti į savo vertybes, galimybes bei ribas. Jūsų aprašytame procese tai pasirodė ir realiais profesinio gyvenimo sprendimais.

Po truputį atsiranda daugiau vidinės atramos. Terapijos pabaiga nereiškia, kad daugiau nekils nerimo, savikritikos ar gyvenimo sunkumų. Svarbus pokytis gali būti pojūtis, kad su tuo, kas ateina, žmogus jau moka tvarkytis savarankiškiau – gali grįžti prie terapijoje atrastų būdų, apmąstyti situaciją, pasirūpinti savimi ir priimti savo sprendimus.

edita@psichoterapijospraktika.com

Vilniaus g. 16, Vilnius