Ar terapija tikrai gali padėti?

Et, terapija vis dėlto - ilgas, kartais net vingiuotas kelias. Ne greitas sprendimas ar instrukcija, kaip „susitvarkyti gyvenimą“. Bet jei vis grįžtu į klausimą „ar tai man padeda?“, jei kartais apima jausmas, kad niekas nesikeičia – turbūt tai - natūralu. Bet kaip tada suprasti, ar terapinis darbas juda į priekį?

Lūkesčiai terapijai: kas „turėtų“ vykti?

Aš, kaip ir daugelis žmonių tikiuosi, kad terapija atneš aiškumą ir palengvėjimą. Kartais taip ir būna. Bet dažnai pirmas etapas – ne atsakymai, o dar daugiau klausimų.

✔ Galiu pasijusti prasčiau – nes pagaliau pradedu matyti tai, nuo ko ilgai bėgu.
✔ Gali nebūti jokių „didelių atradimų“ – nes pokyčiai dažnai vyksta palaipsniui, o ne kaip filmo kulminacija.
✔ Galiu suabejoti, ar tikrai noriui keistis – nes net jei sena būsena kėlė kančią, ji buvo pažįstama ir saugi.

Tai nėra ženklas, kad terapija neveikia. Greičiau – kad ji veikia.

Kaip pastebėti, ar judu į priekį?

📌 Kitoks santykis su savo jausmais
– Ar anksčiau nepakeliami jausmai tampa labiau suprantami?
– Ar leidžiu sau jausti, vietoje to, kad iškart bandyčiau pabėgti?

📌 Didesnis sąmoningumas
– Ar dažniau pagaunu save, kai įkrentu į senus elgesio modelius?
– Ar lengviau atpažįstu, kas vyksta su manimi santykiuose, darbe, kasdienybėje?

📌 Mažiau automatinių reakcijų
– Ar jau ne visada reaguoju taip, kaip įpratusi?
– Ar atsirado vietos rinktis, ką daryti, užuot veikus iš impulso?

📌 Gilesnis savęs pažinimas
– Ar aiškiau suprantu, kodėl jaučiuosi taip, kaip jaučiuosi?
– Ar pradedu matyti pasikartojančias temas savo gyvenime?

📌 Santykių pokyčiai
– Ar keičiasi mano bendravimas su kitais?
– Ar labiau gerbiu savo ribas ir leidžiu sau būti autentiška?

Pokyčiai gali būti subtiliai lėti. Galbūt nepastebėsiu didelių transformacijų iš karto, bet vieną dieną pagausiu save reaguojant kitaip. Išdrįsiu pasakyti „ne“. Pradėsiu rūpintis savimi kitaip.

Ką man daryti, jei atrodo, kad terapija nejuda?

- Pasidalyti šiomis mintimis su terapeutu. Terapija nėra vien terapinė technika – tai santykis. Jei atrodo, kad stringu, apie tai verta kalbėti.
- Atkreipti dėmesį į lūkesčius. Ar tikiuosi greitų rezultatų? Ar noriu, kad terapeutas „pasakytų, ką daryti“?
- Pažvelgti į pasikartojančius momentus. Galbūt ne terapija nejuda, o aš priešinuosi pačiam pokyčiui?
- Duoti sau laiko. Ir priminti sau, kad kai kurie pokyčiai pastebimi tik iš laiko perspektyvos.

Terapija – tai ne kelias be jokių abejonių ar klaustukų. Bet jei bent kartais pajuntu, kad matau save aiškiau, kad suprantu, ką darau ir kodėl, kad galiu rinktis sąmoningiau – valio, vadinasi, einu į priekį. Net jei kartais atrodo, kad stoviu vietoje.