Atidėliojimas: kodėl taip sunku pradėti ir kaip išmokti elgtis kitaip?

Vienas patikimiausių būdų nieko nepadaryti – labai rimtai pasiruošti darbui. Susirasti tinkamą metodą, perskaityti dar vieną knygą, susidaryti planą, vėliau jį patobulinti ir galiausiai pavargti nuo viso šito pasiruošimo. Kartais taip elgiasi žmonės, kuriems tikrai netrūksta nei atsakomybės, nei gebėjimų. Tiesiog jiems svarbu viską padaryti gerai. Taip gerai, kad pradėti darosi beveik neįmanoma.

Atidėliojimas, arba prokrastinacija, dažnai laikomas tingėjimo ar valios stokos problema. Tačiau tai nėra visai tikslu. Žmogus gali būti darbštus, atsakingas, turėti aiškių tikslų ir vis tiek nuolat atidėlioti būtent tuos darbus, kurie jam svarbiausi. Dienos pabaigoje jis neretai būna nuveikęs daugybę kitų dalykų, tik ne tą vienintelį, kurį iš tiesų ketino padaryti. Tuomet prie neatlikto darbo prisideda kaltė, nusivylimas savimi ir pažadas, kad rytoj jau tikrai bus kitaip.

Kartais vengiame ne paties darbo, o jausmo

Psichologai Fuschia Sirois ir Timothy Pychyl atidėliojimą aiškina kaip trumpalaikį emocijų reguliavimo būdą. Užduotis gali kelti nerimą, nuobodulį, baimę suklysti ar abejonę savo gebėjimais. Atidėję ją trumpam pajuntame palengvėjimą, nes nemalonios patirties kol kas pavyko išvengti. Deja, darbas niekur nedingsta, o mūsų santykis su juo dažniausiai tik pablogėja. Kitą kartą prie užduoties prisideda dar ir prisiminimas, kad jau ne kartą nesugebėjome jos pradėti.

Ypač įdomus perfekcionizmo ir atidėliojimo ryšys. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad aukšti reikalavimai turėtų skatinti žmogų daugiau ir geriau dirbti. Tačiau jeigu kiekvienas darbas tampa savotišku gebėjimų, atsakomybės ar net asmeninės vertės egzaminu, jo pradžia ima kelti grėsmę. Kol nepradėjome, dar galime įsivaizduoti, kad viską atliktume puikiai, jei tik turėtume daugiau laiko. Pradėję rizikuojame susidurti su kur kas mažiau malonia tikrove – savo ribotumu, klaidomis ir netobulu rezultatu.

Taip atidėliojimas kuriam laikui apsaugo nuo nesėkmės išgyvenimo, nors ilgainiui pats tampa nesėkmės priežastimi. Žmogus mėgina šią problemą spręsti dar labiau save spausdamas, sudarydamas griežtesnius planus ir reikalaudamas daugiau disciplinos. Tačiau kartais būtent šis vidinis spaudimas ir palaiko uždarą ratą.

Motyvacija nebūtinai kyla prieš veiksmą

Ką tuomet daryti? Vienas praktiškiausių būdų – nustoti laukti tinkamos savijautos. Dažnai manome, kad pirmiausia turime pajusti motyvaciją, pasitikėjimą savimi ar aiškumą, o tik tada galėsime pradėti. Tačiau motyvacija nebūtinai atsiranda prieš veiksmą. Kartais įsitraukimas, susidomėjimas ir net pasitikėjimas savo gebėjimais sustiprėja tik pradėjus dirbti.

Todėl vietoj pažado „rytoj parašysiu straipsnį“ galima nuspręsti, kad rytoj devintą valandą atsiversime dokumentą ir dvidešimt minučių rašysime pirmąjį variantą. Ne tobulą, ne galutinį, galbūt net visai prastą. Tiesiog tokį, nuo kurio jau bus galima atsispirti. Toks konkretus susitarimas su savimi sumažina būtinybę kiekvieną kartą iš naujo spręsti, ar jau pakankamai pasiruošėme.

Psichologijoje tai vadinama iš anksto suplanuotu ketinimo įgyvendinimu (angl. implementation intentions). Užuot apsiriboję abstrakčiu tikslu, numatome konkrečią situaciją ir veiksmą: kada, kur ir ką darysime. Tyrimai rodo, kad tokie planai gali padėti lengviau pereiti nuo ketinimo prie veiksmo. Žinoma, jie negarantuoja, kad darbas bus atliktas, tačiau pašalina dalį nereikalingų derybų su savimi.

Leidimas sau padaryti netobulai

Kitas naudingas žingsnis – atskirti darbą nuo jo vertinimo. Rašydami tekstą galime pirmiausia leisti sau rašyti, o tik paskui redaguoti. Rengdami projektą – sukurti pirmąjį variantą, užuot bandę iš anksto numatyti visas jo silpnąsias vietas. Kai kiekvieną mintį tikriname dar jos neišsakę, vidinis kritikas pradeda dirbti anksčiau už mus pačius.

Tai nereiškia, kad turime atsisakyti kokybės ar aukštų standartų. Veikiau mokomės suprasti, kuriame darbo etape jie naudingi, o kada tampa kliūtimi. Geras rezultatas dažniausiai atsiranda ne dėl to, kad iš karto viską atliekame nepriekaištingai, bet todėl, kad turime ką taisyti, tikslinti ir tobulinti. Kartais gebėjimas pradėti nuo netobulo varianto yra ne žemų reikalavimų, o profesinės brandos požymis.

Ar galima išmokti pasiryžti veikti, nors vis dar nesinori?

Dar viena svarbi galimybė – mokytis išbūti su nemaloniu jausmu nesiekiant jo iš karto pašalinti. Jeigu užduotis kelia nerimą, galime tą nerimą pastebėti, įvardyti ir vis tiek atlikti nedidelį veiksmą. Jeigu abejojame savo gebėjimais, nebūtina pirmiausia įrodyti sau, kad tikrai susitvarkysime. Kartais pakanka pripažinti, kad nesame tikri dėl rezultato, bet galime pamėginti.

Tai nereiškia, kad kiekvieną pasipriešinimą reikia įveikti valios pastangomis. Kartais žmogus iš tiesų yra pervargęs, patiria depresyvumą, stiprų nerimą ar dėmesio reguliavimo sunkumų. Tokiais atvejais gali reikėti ne papildomos disciplinos, bet poilsio, kitokio darbo organizavimo ar profesionalios pagalbos. Todėl svarbu atskirti, kada vengiame nemalonaus jausmo, o kada mūsų galimybės šiuo metu iš tiesų ribotos.

O jeigu problema ne tai, kad nepradedu?

Egzistencinėje psichoterapijoje mane domina dar vienas klausimas: kiek žmogus iš tiesų nori to, ką taip atkakliai mėgina save priversti daryti? Kartais atidėliojame todėl, kad bijome nesėkmės, tačiau kartais – todėl, kad ilgai siekiame tikslų, kurių prasmė mums tapo nebeaiški. Galbūt pasirinkome profesinę kryptį, norėdami pateisinti kitų lūkesčius, arba nuolat prisiimame įsipareigojimų, kurių nebenorime ir nebepajėgiame vykdyti. Tokiais atvejais dar vienas produktyvumo metodas gali padėti atlikti konkrečią užduotį, bet nebūtinai išspręs gilesnį sunkumą.

Žinoma, ne kiekvienas nenoras dirbti reiškia egzistencinę krizę. Suaugusio žmogaus gyvenime yra nemažai pareigų, kurios neturi teikti malonumo, kad būtų prasmingos ar būtinos. Tačiau jeigu atidėliojimas nuolat kartojasi tam tikroje gyvenimo srityje, verta ne tik ieškoti būdų save paskatinti, bet ir sąžiningai pasidomėti, kokią vietą ši veikla užima mūsų gyvenime. Kartais reikia išmokti pradėti, o kartais – pripažinti, kad nebenorime tęsti to, ką seniai laikėme savaime suprantama pareiga.

Psichoterapijoje svarbu abu šiuos dalykus sujungti: geriau suprasti savo sunkumus ir mokytis veikti kitaip. Vien įžvalga apie perfekcionizmą dar nepadeda parašyti atidėliojamo teksto, kaip ir gerai sudarytas darbų planas savaime nepakeičia žmogaus santykio su savimi. Tačiau supratimas gali padėti pasirinkti tinkamesnį veiksmą, o nauja patirtis – palaipsniui pakeisti senus įsitikinimus.

Galbūt todėl pradžiai nereikia ieškoti dar vienos knygos apie tai, kaip nustoti atidėlioti. Kartais pakanka užversti tą, kurią dabar skaitome, ir dvidešimt minučių viduje padirbėti prie to, dėl ko apskritai ją atsivertėme.

edita@psichoterapijospraktika.com

Vilniaus g. 16, Vilnius

© 2026 Edita Ramanauskienė