Autistiškas suaugęs žmogus: jautrumas, maskavimas ir nuovargis

Būna, kad tik suaugę pradedame suprasti, kad sunkumas gyventi „kaip visi“ nėra charakterio trūkumas, perdėtas jautrumas ar nepakankamas prisitaikymas. Kartais taip reiškiasi ilgai neatpažintas autistiškumas.

Autizmas nėra vien vaikystės iššūkis. Tai visą gyvenimą trunkantis neurovystymosi ypatumas, susijęs su tuo, kaip žmogus patiria pasaulį, bendrauja, reaguoja į pokyčius, informaciją, sensorinius dirgiklius ir santykius. Autistiški žmonės, kaip ir visi kiti, labai skirtingi: vieni gali būti labai kalbūs, kiti mažiau verbalūs; vieni sėkmingai dirba, kuria šeimas, palaiko santykius, kitiems kasdienybėje reikia daugiau pagalbos. Todėl apie autizmą verta kalbėti ne vieno aiškaus paveikslo rėmuose, o kaip apie labai skirtingus buvimo pasaulyje būdus. Pasaulio sveikatos organizacijos pulapyje autizmo spektro sutrikimas apibūdinamas kaip būsenų įvairovė, kuriai būdingi socialinio bendravimo sunkumai, elgesio / interesų ypatumai ir neįprastos reakcijos į pojūčius.

Suaugus autistiškumas dažnai tampa matomas ne per „akivaizdžius simptomus“, o per nuovargį. Per jausmą, kad socialinis gyvenimas reikalauja milžiniškų pastangų, poreikį ilgai atsigauti po susitikimų, skausmingą jautrumą garsams, šviesai, kvapams, prisilietimams ar net kitų žmonių emociniam intensyvumui. Arba nuolatinį bandymą suprasti taisykles, kurios kitiems atrodo savaime suprantamos.

Kai pasaulio siunčiami signalai kūnui per intensyvūs

Autistiškam žmogui aplinka gali būti jaučiama ne kaip fonas, o nuolatinis vyksmas, kurį reikia atlaikyti. Garsas parduotuvėje, mirganti šviesa, stiprus kvapas, drabužio etiketė, netikėtas prisilietimas, keli žmonės kalbantys vienu metu – visa tai gali būti ne „smulkmenos“, o tikras nervų sistemos krūvis. JK Nacionalinė autizmo draugijos svetainėje pabrėžiama, kad autistiški žmonės gali būti daug jautresni arba mažiau jautrūs sensoriniams patyrimams nei neautistiški žmonės, o garsai, šviesos, kvapai, skoniai ar tekstūros gali tapti per intensyvūs.

Kartais žmogus pats ilgai nesupranta, kodėl pavargsta. Atrodo, diena buvo „normali“: darbas, keli pokalbiai, parduotuvė, žinutės, transportas, šeima. Tačiau vakare kūnas tarsi atsisako funkcionuoti. Nebėra jėgų kalbėti. Erzina šviesa. Sunku priimti sprendimą, ką valgyti. Norisi tylos, tamsos, užsidaryti kambaryje, niekam neaiškinti, kas nutiko.

Iš šalies tai gali būti klaidingai suprasta kaip atsiribojimas, šaltumas, kaprizas ar nenoras bendrauti. Tačiau dažnai tai nėra nenoras būti su kitais. Perkrova, kaip sistema, kuri per ilgai laikėsi, ima saugoti save.

Maskavimas: kai mokaisi atrodyti „normalus“

Dalis autistiškų žmonių nuo vaikystės stengiasi maskuotis. Maskavimas – tai sąmoningas ar nesąmoningas bandymas paslėpti autistiškus bruožus ir atrodyti labiau „kaip visi“. Tai gali būti akių kontakto imitavimas, pokalbių scenarijų mokymasis, natūralių kūno judesių slopinimas, savęs vertimas dalyvauti socialinėse situacijose, nuolatinis veido išraiškų, tono, pauzių, kitų žmonių reakcijų stebėjimas. Toje pačioje Nacionalinė autizmo draugijos svetainėje maskavimas apibrėžiamas kaip strategiją, kurią kai kurie autistiški žmonės naudoja sąmoningai arba nesąmoningai, norėdami atrodyti neautistiški; ši strategija gali padėti „išgyventi“ mokykloje, darbe ar socialinėse situacijose, bet turėti stiprų poveikį psichikos sveikatai ir savasties tapatumo jausenai.

Maskuotis prasidedama anaiptol ne iš noro apsimetinėti. Greičiau iš noro priklausyti. Iš noro nebūti atstumtam, išjuoktam, nesuprastam. Tiesiog vaikas ar paauglys stebi aplinką ir nusprendžia: jei elgsiuosi natūraliai, žmonės reaguoja keistai. Jei kalbėsiu per tiesiai, būsiu laikomas nemandagiu. Jei pasakysiu, kad garsas man nepakeliamas, būsiu „per jautrus“. Jei nerodysiu tinkamos veido išraiškos, mane laikys šaltu. Jei pasakysiu tiesą, ji gali būti priimta kaip grubumas.

Taip žmogus pamažu susikuria socialinį „kostiumą“. Jis gali labai gerai pasitarnauti. Kartais taip gerai, kad aplinkiniai nė neįtaria, kiek pastangų kainuoja paprastas buvimas tarp žmonių. Tačiau klausimas lieka: kas nutinka žmogui, kuris metų metus gyvena nuolat taip save "redaguodamas" (taisydamas)?

Nuovargis, kuris nereiškia paprasto nuovargio

Autistiškas nuovargis dažnai nereiškia to paties, kaip įprastas pavargimas po sunkios dienos. Tai gali būti gilesnis išsekimas, kai nebeužtenka savaitgalio, miego ar kelių ramesnių valandų. Tyrimuose apie autistinį perdegimą aprašoma būsena, susijusi su ilgalaikiu gyvenimo krūviu ir neatitikimu tarp žmogaus poreikių bei aplinkos reikalavimų; ji gali pasireikšti išsekimu, sumažėjusiu gebėjimu atlikti kasdienes funkcijas ir padidėjusiu sensoriniu jautrumu.

Tokioje būsenoje žmogus gali pastebėti, kad nebegali daryti to, ką anksčiau darė. Sunku atsakyti į laiškus. Sunku gaminti maistą. Sunku kalbėti telefonu. Sunku išeiti iš namų. Sunku būti su žmonėmis, net jei jie artimi. Sunku pakelti garsus, netvarką, netikėtumą, prašymus, pasirinkimus.

Tai gali gąsdinti. Ypač jei išoriškai žmogus ilgą laiką buvo matomas kaip „funkcionuojantis“, atsakingas, darbštus, prisitaikantis. Tada perdegimas atrodo kaip savęs praradimas: „Kaip gali būti, kad anksčiau galėjau, o dabar nebegaliu?“

Bet galbūt anksčiau žmogus ne tiek galėjo, kiek labai ilgai stengėsi atlaikyti įtampą.

Vėlyvas atpažinimas: kai gyvenimas tarsi perrašomas iš naujo

Dalis žmonių autistiškumą atpažįsta tik suaugę. Kartais po vaiko diagnozės. Kartais po perdegimo. Kartais po ilgų metų nerimo, depresyvumo, santykių sunkumų, darbo išsekimo ar jausmo, kad gyvenimas nuolat reikalauja gyventi apsimetinėjant.

Vėlyvas atpažinimas gali jaustis ir kaip palengvėjimas, ir gedulas vienu metu. Palengvėjimas, nes daug kas pagaliau įvardijama. Galbūt aš nebuvau „sugedęs“ , „bevalis“. Galbūt mano jautrumas, poreikis rutinai, sunkumas su pokyčiais, socialinis nuovargis ir tiesmukiškumas turi paaiškinimą.

Tačiau kartu gali kilti liūdesys. Dėl metų, praleistų bandant būti kitu. Dėl savęs kaltinimo. Dėl santykių, kuriuose žmogus nebuvo suprastas. Dėl pagalbos, kurios negavo. Dėl vaikystės, kurioje jo patyrimas buvo vadinamas „keistumu“, „užsispyrimu“, „nebrandumu“ ar „perdėtu jautrumu“.

Lietuvoje suaugusiųjų autizmo tema ilgą laiką buvo mažiau matoma. Viešojoje erdvėje taip pat kalbama, kad dalis suaugusių žmonių diagnozę gauna per vėlai, o anksčiau jų sunkumai apskritai galėjo būti neatpažinti arba įvardijami kitomis diagnozėmis.

Autistiškumas ir santykiai

Autistiškam žmogui santykiai gali būti labai svarbūs, bet kartu labai varginantys. Ne todėl, kad jis nenori ryšio. Dažnai kaip tik nori – tikro, aiškaus, nuspėjamo, pagarbaus. Tačiau daug socialinio gyvenimo vyksta per užuominas, nutylėjimus, veido išraiškas, dviprasmybes, spontaniškus pokyčius. Visa tai gali kelti didelę įtampą.

Kartais autistiškas žmogus pavargsta ne nuo kito žmogaus, o nuo nuolatinio spėliojimo: ką jis turėjo omenyje? Ar aš pasakiau per tiesiai? Ar dabar reikia atsakyti? Ar mano veidas tinkamas? Ar jie supyko? Ar aš per daug kalbu? Ar per mažai?

Terapijoje čia labai svarbi pagarba kitoniškumui. Ne bandymas padaryti žmogų „socialiai patogesnį“, o pastanga suprasti, kaip jis iš tikrųjų patiria santykį. Tavo užrašuose apie empatiją yra labai svarbi mintis: empatija nėra susiliejimas ar savo vaizduotės uždėjimas ant kito žmogaus, ji turi išsaugoti skirtį tarp manęs ir kito, leisti kitam reikštis savo paties būdu. Tai ypač svarbu dirbant su autistiškais žmonėmis, nes jų patirtis dažnai per greitai aiškinama iš neautistiškos perspektyvos.

Psichoterapijoje autizmas nėra „taisomas“

Autizmas nėra tai, kas psichoterapijoje turėtų būti „išgydyta“. Tačiau psichoterapija gali padėti autistiškam žmogui geriau suprasti savo patirtį, atpažinti perkrovos ženklus, tyrinėti maskavimosi pasekmes ir naudą, mokytis ribų, tvarkytis su nerimu, savikritika, vienišumu, santykių sunkumais ar vėlyvos diagnozės sukeltais išgyvenimais.

Svarbu, kad terapijoje žmogus nebūtų verčiamas prisitaikyti prie „normalaus“ bendravimo standarto. Kartais pagalba reiškia ne daugiau socialinių įgūdžių, o mažiau savęs išdavystės. Ne dar geresnį maskavimą, o saugumo galimybių tyrinėjimo klausimą: kur galiu būti labiau savimi? Kur man būtina prisitaikyti, o kur turiu teisę keisti aplinką? Ką mano kūnas jau seniai bando pasakyti?

Egzistencinėje terapijoje neskubama žmogaus sunkumus aiškinti remiantis vien teorija, o labiau mėginant iš vidaus suprasti jo gyvenimą. Tai reiškia sulėtėjimą, įsiklausymą ir drąsą pasilikti nežinioje, nes gilus supratimas ateina ne tada, kai greitai randame atsakymą, o kai leidžiame patirčiai pasirodyti.

Kaip rasti į ką atsiremti?

Autistiškam suaugusiam žmogui reikia labai konkrečių dalykų. Teisės į tylą. Aiškesnio darbo ritmo. Mažiau netikėtumų. Galimybės raštu gauti informaciją. Sensorinės aplinkos pritaikymo. Sąžiningo pripažinimo: „po susitikimo man reikia laiko atsigauti“. Santykių, kuriuose nereikia nuolat vaidinti.

Tačiau yra ir gilesnis lygmuo. Atrama atsiranda tada, kai žmogus ima mažiau kariauti su savimi. Kai jo jautrumas nebelaikomas trūkumu. Kai poreikis rutinai nebelaikomas silpnumu. Kai tiesumas nebūtinai pavadinamas nemandagumu. Kai atsitraukimas suprantamas ne tik kaip vengimas, bet ir kaip savireguliacijos būdas. Kartais autistiškam žmogui reikia ne daugiau spausti save, o geriau suprasti savo ribas. Ne tapti kitokiam, o pagaliau turėti sąlygas ir leisti sau būti.

Ir pabaigai, autistiškas suaugęs žmogus dažnai būna daug metų mokęsis išgyventi pasaulyje, kuris ne visada jam palankus. Kartais jis atrodo stiprus, nes moka prisitaikyti. Kartais atrodo ramus, nes viduje jau seniai išmoko neberodyti, kiek daug kainuoja būti tarp žmonių. Kartais atrodo „puikiai funkcionuojantis“, kol vieną dieną nebegali.

Todėl kalbant apie autistiškumą suaugus svarbu klausti ne tik: „Kokie simptomai?“. Bet ir: „Kiek kainavo prisitaikymas?“ „Kur galiu būti savimi?“ „Kokioje aplinkoje jautrumas tampa ne našta, o teisėtu gyvenimo būdu?“ Ne kiekvieną kitoniškumą reikia taisyti. Kai kada reikia pagaliau išgirsti tiesą apie save.

Papildomam skaitymui ir klausymui

Jei ši tema jums artima, lietuviškai verta paskaityti Barboros Suisse ir Jurgitos Žalgirytės-Skurdenienės knygą „Autizmas – dalis manęs“, Devon Price „Autizmas be kaukių“ ir Sandros Merulos „ADHD ir autizmas. Dvipusiai žmonės“. Angliškai šiai temai ypač tinka Donna Henderson, Sarah Wayland ir Jamell White „Is This Autism?“ bei Sarah Hendrickx „Women and Girls with Autism Spectrum Disorder“.

Klausymui galima rinktis „The Neurodivergent Woman Podcast“, „Autism in the Adult“, „The Squarepeg Podcast“ arba TED Talks įrašus: Ethan Lisi „What it’s really like to have autism“, Kate Kahle „Why autism is often missed in women and girls“ ir Chloé Hayden „The autism spectrum isn’t what you think it is“.

Kontaktai:

© 2024. All rights reserved.

edita@psichoterapijospraktika.com

Vilniaus g. 16, Vilnius