Egzistencinė krizė: kaip nerimas ir prasmės alkis

Į terapiją einame ne vien todėl, kad „blogai jaučiamės“. Būna, kad norime aiškiai suprasti, dėl ko gyvename. Iš pažiūros gyvenimas gali atrodyti visai neblogas – darbas yra, santykiai lyg ir yra, pareigas vykdau. Tačiau viduje ima rastis sunkiai nusakomas tuštumos jausmas. Tarsi kažko neužčiuopčiau

Egzistencinės krizės laikotarpis dažnai lydimas didelio skausmo. Galime jaustis lyg paralyžiuoti, pametę kryptį, apimti nerimo, bejėgiški, kartais net fiziškai sustingę. Ima kilti klausimų „kam visa tai?“, „kodėl rytais keliuosi?“, „ar mano gyvenimas apskritai turi prasmę?“. Ir dažnai šie klausimai neatrodo filosofiniai. Juos lydintys pojūčiai ar simtomai labai kūniški. Dingsta gyvybė, džiaugsmas, noras judėti pirmyn.

Įdomu, kad žmonės bando iš tokių krizių išeiti labai skirtingais būdais. Vieni ieško išorinių sprendimų – keičia darbą, partnerius, miestus, gyvenimo būdą. Ir kartais tai tikrai svarbu. Jei žmogus daugybę metų gyvena santykyje, kuriame negali būti savimi, ar dirba darbą, kuris visiškai neatitinka jo jautrumo ir gebėjimų, natūralu, kad toks gyvenimas pradeda atrodyti svetimas. Tačiau dažnai egzistencinės krizės sprendimas reikalauja ne tik išorinių pokyčių. Tenka ieškoti, kaip keisti santykį su pačiu gyvenimu. Su savimi. Atsakyti sau įtikinamai, kas iš tikrųjų man yra prasminga.

Egzistencinės psichoterapijos sesijose ieškome daugiau nei vieno atsakymo, ką žmogus „turi“ atrasti. Kai kuriems žmonėms prasmės jausmas atrandamas religijoje ar tikėjime. Kiti ją randa kūryboje, meilėje, santykyje, rūpestyje kitu žmogumi, savo pašaukime ar net labai paprastuose gyvenimo momentuose. Dar kiti ateina prie minties, kad prasmė nėra kažkas, ką randame pasaulyje kaip pamestą daiktą. Ji gimsta santykyje su gyvenimu. Ji kuriama.

Pasitaiko, kad ilgai ieškoję neberandame jokios aiškios prasmės. Tikėti senomis sistemomis jau sunku, tačiau ir naujos dar nesusiformavo. Tokiose vietose kartais atsiranda nihilizmo – jausmo, kad niekas neturi prasmės. Kad gyvenimas tėra atsitiktinis vyksmas be gilesnio pagrindo.

Man atrodo svarbu apie tai kalbėti ramiai, be skubos į „pozityvumą“. Nes kai žmogus iš tikrųjų priartėja prie beprasmybės patirties, gali būti labai skaudu, kai aplinkiniai skuba įkvėpti ar pataisyti. Kartais pirmiausia reikia leisti sau pripažinti: taip, šiuo metu aš nejaučiu prasmės. Ir tai yra tikra mano patirtis.

Įdomu, kad filosofai ir egzistencinės krypties autoriai mato skirtingus kelius iš čia išeiti. Vieni kalba apie vadinamąjį „tikėjimo šuolį“ – momentą, kai žmogus pasirenka tikėti prasme net neturėdamas visiško racionalaus įrodymo. Kiti ieško labai apgalvotos, reflektuotos prasmės sistemos – ilgai tyrinėja save, savo vertybes, tai, kas iš tikrųjų atgaivina. O dar kiti pasirenka gyventi net ir neberadę galutinės prasmės. Ir čia slypi paradoksas – kartais nustojęs desperatiškai reikalauti iš gyvenimo aiškios prasmės, žmogus ima gyventi tikriau. Laisviau. Jautriau akimirkai.

Viktoras Franklis rašė, kad žmogų veda „valia prasmei“. Ir man atrodo, šiandien tai ypač jaučiasi. Gyvename laikais, kai turime daugiau pasirinkimų nei bet kada anksčiau, tačiau kartu vis daugiau žmonių jaučiasi pasimetę. Anksčiau žmogų labiau slėgė draudimai ir išorinės ribos. Dabar dažnai slegia vidinė tuštuma, perteklius, fragmentacija, nuolatinis lyginimasis ir sunkumas pajusti, kas iš tikrųjų yra „mano“. Todėl egzistencinė krizė nėra vien problema. Kartais ji tampa labai skausmingu kvietimu sustoti ir paklausti: o kaip aš iš tikrųjų gyvenu? Kas mane maitina? Ką bandau užpildyti triukšmu, darbu, santykiais, veikimu? Ir ar dar girdžiu save po visu tuo?