Emocinis valgymas: per naują santykį su maistu - arčiau savęs

Kai alkis tampa ženklu, o gėda – vartais į gyvybę

Yra toks valgymas, kurio nesinori matyti. Slaptas. Skubrus. Tarsi tai, ko neturėjo būti.

Toks valgymas dažnai nutinka vakare. Arba kai esame vieni. Kai pavargstame būti stiprūs. Kai reikia paguodos, o nėra kas apkabina. Kai norime nurimti, o balsai galvoje tik tampa greitesni ir garsesni.

Emocinis valgymas – šis žodis jau tapęs diagnoze, reiškiančiu klaidą, arba bausmę už kąsnį. Bet aš į tai žiūriu kitaip.

Ne taisyti, o išgirsti

Dirbdama su žmonėmis, kurie nebesusikalba su savo kūnu, matau ne silpnumą. Matau jautrumą.
Matau sielą, kuri kadaise liko viena.
Matau vaiką, kuris negavo švelnumo, kai labiausiai jo reikėjo.
Matau moterį, kuri jau dvidešimt metų bando laikytis, laikytis, laikytis – bet niekas nelaikė jos.
Matau vyrą, kuris tyliai jaučia kaltę net dėl to, kad jaučia.

Todėl kai kalbam apie valgymą, čia nėra kalorijų lentelių (nors ir apie tai galime svarstyti, domėtis, suprasti, prisitaikyti konkrečiai mums).
Nėra plano, kiek gramų laisvės mums galima per dieną.
Yra klausimas: kas viduje iš tiesų alksta?

Ir atsakymai dažnai ateina ne tiek iš racionalių apmąstymų, labiau iš širdies.
Iš tylos.
Iš užspausto balso.
Iš pranešimų, suskambusių iš vietos, kur žmogus pats save seniai apleido.

Kai valgymas tampa ženklu

Valgymas gali būti bandymas išlaikyti ribą, kai pasaulis atakuoja per daug.
Gali būti ramybės imitacija.
Gali būti užspausto pykčio forma – kai nebegali pasakyti „ne“, bet dar gali sukramtyti tai, kas tave graužia.

Dažnai žmonės, kurie kovoja su emociniu valgymu, turi dar vieną bendrą bruožą – jie yra labai jautrūs. Jie girdi, mato, jaučia daugiau nei leidžia sau pripažinti.
O kai tai tampa per daug – reikia kažkaip save nutildyti.

Terapijoje mes netildom.
Mes pradedam klausytis.

Per maistą – į savastį

Manau, kad labai svarbu, kad žmogus sugrįžtų į santykį su savo kūnu – ne kaip su priešu, ne kaip su įrankiu, bet kaip su neįkainojama gyvenimo dalimi.
Nes kūnas kalba. Tik ne visada žodžiais.

Kartais kūnas verkia per alkį.
Kartais kalba per sprogstantį norą saldumynų.
Kartais protestuoja prieš per ilgai kauptą nutylėjimą.

Kviečiu į terapiją ne tam, kad susitvarkytume. Ne tam, kad būtume „normalūs“ ar „teisingai gyventume“.
Tam, kad pamatytume, ką šis tavo alkis tau sako.
Ir kad pamažu, labai jautriai, rastum kitus būdus išbūti. Būti. Gyventi savaip.

Toks terapinis kelias -

Tai nėra greitas sprendimas.
Tai ne programa su rezultatu per keturias savaites (tačiau per kelis mėnesius - pastebimai ir užtikrintai).
Tai kelias, kuriame gali atsirasti naujas santykis – su savimi, su savo ribomis, jausmais, su kūnu, su gyvenimu.

Ir jei jauti, kad tavo santykis su maistu turi istoriją, kurios dar niekam nepasakojai, taip pat ir sau – galbūt jau metas pradėti ją rašyti iš naujo. Su daugiau švelnumo. Su mažiau gėdos. Su gyvybe.