Itin jautrus asmuo: kaip suprasti savo jautrumą?

Kai kurie žmonės pasaulį patiria tarsi dramatiškai stipriau, garsiau, ryškiau, ir visada taip nutinka su tuo, kas ateina išorės. Po intensyvaus susitikimo reikia daugiau laiko pabūti vienam. Triukšminga aplinka greičiau išsekina. Kito žmogaus nuotaika juntama dar prieš jam ką nors pasakant. Žodžiai, intonacijos, žvilgsniai ar nutylėjimai ilgiau lieka viduje.

Tokį patyrimas dažnai apibūdinamas sąvoka „itin jautrus asmuo“. Mokslinėje literatūroje vartojamas terminas „sensorinio apdorojimo jautrumas“ – tai asmenybės bruožas, susijęs su gilesniu informacijos apdorojimu, stipresniu emociniu ir fiziologiniu reagavimu, didesniu jautrumu subtiliems aplinkos dirgikliams ir greitesniu perstimuliavimu. Tyrimai rodo, kad aukštu jautrumu gali pasižymėti apie 20–30 proc. žmonių. Svarbu: tai nėra diagnozė ar sutrikimas. Tai vienas iš būdų (aš gal sakyčiau - duotybių) būti pasaulyje.

Kaip atpažinti, kad esu itin jautrus?

Itin jautrus žmogus dažnai pastebi tai, ko kiti nepastebi. Ne tik garsus, šviesą, kvapus ar fizinį diskomfortą, bet ir emocinį foną: įtampą kambaryje, santykio pasikeitimą, neištartus priekaištus, kito žmogaus liūdesį.

Tokiam žmogui tai gali pasireikšti įvairiai: kaip greitas nuovargis nuo triukšmo, žmonių gausos, skubėjimo; reikia daugiau laiko apdoroti įspūdžius ir priimti sprendimus; jautria reakcija į kritiką, konfliktus, neteisybę; stipriais išgyvenimais matant kitų žmonių skausmą; žmogus gali būti labai paveikus menui, gamtai, muzikai, žodžiams; jam svarbi prasmė, tikrumas, santykio kokybė; po intensyvios dienos gali jaustis ne šiaip pavargęs, o tarsi „perkrautas“.

Iš šalies toks žmogus kartais gali atrodyti „per jautrus“, „per daug reaguojantis“, „per daug galvojantis“. Tačiau tai nereiškia keisto noro kuo labiau komplikuoti savo ir kitų gyvenimą. Tai veikiau nervų sistemos ypatumas ir vidinio pasaulio būdas atsiliepti į tai, kas vyksta.

Jautrumas nereiškia silpnumo

Dažnas itin jautrus žmogus nuo vaikystės būna girdėjęs: „neimk į galvą“, „nesureikšmink“, „nebūk toks jautrus“. Tokios frazės dažnai sakomos norint padėti, bet jos gali palikti gilią žymę. Žmogus pamažu ima abejoti savo patyrimu. Gal su manimi kažkas ne taip? Gal aš tikrai per daug jaučiu? Gal turėčiau būti kitoks?

Taip jautrumas gali tapti ne tik asmenybės bruožu, bet ir intensyvios gėdos išgyvenimais.

Vis dėlto jautrumas pats savaime nėra nei problema, nei liga. Jis gali būti ir sunkumas, ir dovana. Itin jautrūs žmonės dažnai pasižymi empatija, pastabumu, kūrybiškumu, gebėjimu giliai apmąstyti patirtį, jautrumu santykio niuansams. Jie gali būti geri klausytojai, subtilūs pašnekovai, žmonės, kurie pastebi ne tik tai, kas sakoma, bet ir tai, kas lieka tarp žodžių.

Tačiau jautrumui reikia sąlygų. Kaip augalas, kuris nėra silpnas vien todėl, kad jam netinka bet koks dirvožemis.

Kodėl itin jautriam žmogui gali būti taip sunku?

Sunkumas dažnai atsiranda ne dėl jautrumo paties savaime, o dėl aplinkos, kurioje jam nėra vietos. Kai reikia nuolat skubėti, greitai apsispręsti, būti pasiekiamam, neparodyti nuovargio, nesureikšminti jausmų, nekelti per daug klausimų.

Sensorinio apdorojimo jautrumo tyrimai rodo, kad jautresni žmonės stipriau reaguoja tiek į nepalankią, tiek į palaikančią aplinką. Kitaip tariant, sudėtingoje aplinkoje jie gali labiau patirti stresą, nerimą, perdegimą ar fizinį išsekimą, tačiau palaikančioje aplinkoje taip pat gali itin gerai augti, atsiskleisti ir stiprėti.

Tai labai svarbu turėti omenyje. Ji leidžia jautrumą suprasti ne kaip defektą, o kaip didesnį pralaidumą gyvenimui. Jei aplinka šiurkšti, žeidžia giliau. Bet jei saugi, giliau ir pamaitina.

Jautrumas ir nerimas

Itin jautrūs žmonės dažnai ateina į terapiją kalbėdami ne apie jautrumą, o apie nerimą, nuovargį, santykių įtampą, savikritiką ar sunkumą apsispręsti. Kartais pastebi apie save: „Aš per daug viską analizuoju“, „man sunku atsijungti“, „kitų žmonių emocijos mane išsekina“, „negaliu pakelti konfliktų“.

Jautrumas ir nerimas gali būti susiję, bet tai nėra tas pats. Jautrumas – tai gebėjimas stipriau pastebėti ir giliau apdoroti. Nerimas dažnai atsiranda tada, kai tam jautrumui nebelieka atramos. Kai žmogus ilgai gyvena peržengdamas savo ribas, prisitaikydamas, bandydamas būti „patogesnis“, „ramesnis“, „ne toks sudėtingas“.

Tuomet jautrumas ima veikti lyg atvira sistema be apsaugos. Viskas įeina, bet mažai kas išsifiltruoja. Žmogus pavargsta ne tik nuo įvykių, bet ir nuo nuolatinio jų apdorojimo.

Ribos: ne atsiskyrimas, o savęs saugojimas

Itin jautriam žmogui ribos nėra prabanga. Jos yra būtina vidinės atramos dalis.

Ribos gali būti labai paprastos: neiti į kiekvieną susitikimą, atsakyti vėliau, išeiti iš triukšmingos vietos, pasakyti „man reikia pagalvoti“, nesivelti į pokalbį, kuriam šiuo metu nėra jėgų. Tačiau emociškai tai ne visada lengva. Ypač jei žmogus įpratęs jausti kitų poreikius anksčiau nei savuosius.

Kartais itin jautrus žmogus jaučia kito nusivylimą dar prieš išdrįsdamas pasirinkti save. Todėl ribų mokymasis jam gali kelti kaltę. Ne todėl, kad jis neturi teisės į ribas, o todėl, kad ilgą laiką buvo pratęs savo vertę matuoti gebėjimu prisitaikyti.

Psichoterapijoje tokiu atveju svarbu ne „užsiauginti storą odą“, o mokytis atpažinti: kas manyje yra tikras rūpestis kitu, o kas – baimė būti nepriimtam? Kur mano jautrumas padeda kurti santykį, o kur jis mane patį palieka be vietos?

Santykiai, kuriuose jautrumui yra vietos

Itin jautriems žmonėms santykiai dažnai yra labai svarbūs. Ne paviršutiniškas bendravimas, o tikras susitikimas. Jiems gali būti sunku ten, kur daug žaidimų, nutylėjimų, dviprasmybių, emocinio šaltumo. Jie dažnai jaučia, kai santykyje „kažkas ne taip“, net jei negali to tiksliai įrodyti.

Tačiau jautrumas santykiuose gali tapti ir našta. Jei žmogus nuolat seka kito būsenas, prisitaiko, bando nuspėti, išvengti konflikto, išlaikyti ryšį bet kokia kaina, jis pamažu nutolsta nuo savęs. Santykis tampa nebe vieta būti, o vieta nuolat budėti.

Sveikesnis santykis jautriam žmogui dažnai prasideda tada, kai jis gali ne tik jausti kitą, bet ir likti su savimi. Ne tik suprasti, ko reikia kitam, bet ir klausti: o kas vyksta manyje? Ko man reikia? Ką aš nutyliu? Ką bijau pasakyti?

Kaip itin jautriam žmogui gali padėti psichoterapija?

Psichoterapija jautriam žmogui gali būti vieta, kur nereikia teisintis dėl savo patyrimo. Kur galima lėčiau, tiksliau, su daugiau pagarbos įvardyti tai, kas ilgai buvo vadinama „per daug“.

Egzistencinėje terapijoje jautrumas nebūtinai matomas kaip simptomas, kurį reikia pašalinti. Greičiau kaip žmogaus santykio su pasauliu dalis. Terapijoje galima tyrinėti, kaip žmogus gyvena su savo jautrumu: kur jis jį slepia, kur juo nepasitiki, kur jis padeda, o kur išsekina.

Tai nėra greitas savęs „sutvarkymas“. Tai gali būti lėtas grįžimas prie savęs. Prie savo tempo. Prie teisės jausti. Prie teisės rinktis aplinką, santykius ir gyvenimo būdą, kuriuose jautrumas netampa nuolatiniu sužeistumu.

Kartais svarbiausia ne sumažinti jautrumą, o rasti jam vietos. Tokios, kurioje galima jaustis gyvesniam, ne tik nuolat pervargusiu. Atviru, bet savo gerai suprastose ribose. Jaučiant, bet neprarandan savęs.

Pabaigai

Būti itin jautriam nereiškia būti silpnam. Tai reiškia būti labiau paveikiamam. O paveikiamumas turi dvi puses: jis gali skaudinti, bet jis taip pat leidžia giliau patirti grožį, artumą, prasmę, kito žmogaus buvimą.

Galbūt klausimas nėra: „Kaip nustoti būti jautriam?“ Gal klausimas veikiau būtų toks: „Kaip gyventi taip, kad mano jautrumas būtų ir atrama?“

Ne viską, kas jautru, reikia gydyti. Kai ką reikia išmokti suprasti, saugoti ir gyventi su tuo bei su didesne pagarba savo prigimčiai.

Papildomam skaitymui ir klausymui

Jei ši tema jums artima, lietuviškai gali būti verta paskaityti Elaine N. Aron knygą „Itin jautrus asmuo“, Susan Cain „Tylą“, Brené Brown „Netobulumo dovanas“, Viktor E. Frankl „Žmogus ieško prasmės“ ar Rollo May „Savęs ieškojimą“. Angliškai verta atkreipti dėmesį į tos pačios Elaine N. Aron „The Highly Sensitive Person“ ir „The Highly Sensitive Person in Love“.

Iš TED Talks įrašų šiai temai ypač tinka Susan Cain „The power of introverts“, Brené Brown „The power of vulnerability“ ir Guy Winch „Why we all need to practice emotional first aid“.

Kelly Sikkema nuotrauka_Unsplash

Kontaktai:

© 2024. All rights reserved.

edita@psichoterapijospraktika.com

Vilniaus g. 16, Vilnius