Ką galiu pasirinkti, ko negaliu pakeisti ir kaip gyvenu su šia įtampa?

Kartais sunkiausia ne pasirinkti, o suprasti, kur iš tiesų dar turime pasirinkimą. Yra dalykų, kuriuos galime keisti: savo veiksmus, kai kuriuos santykius, darbą, kasdienius įpročius, būdą kalbėtis su kitu žmogumi. Tačiau yra ir tai, ko nepasirinkome ir negalime atšaukti: savo praeities, kai kurių netekčių, kūno ir jo ribotumo, kitų žmonių sprendimų, laiko tėkmės. O dar yra didelė tarpinė teritorija, kurioje ne visada aišku, ar iš tiesų negaliu kažko pakeisti, ar galiu, tik tokio pasirinkimo kaina man atrodo per didelė.

Ši įtampa tarp laisvės ir ribotumo yra viena svarbių egzistencinės filosofijos ir psichoterapijos temų. Egzistencinės krypties autoriai apie laisvę paprastai nekalba kaip apie galimybę daryti bet ką. Žmogus visada gyvena tam tikromis aplinkybėmis: konkrečiame kūne, konkrečiu istoriniu laiku, santykiuose su kitais, veikiamas savo praeities ir jau padarytų pasirinkimų. Tačiau kartu jis nėra vien pasyvus šių aplinkybių rezultatas. Būtent šioje įtampoje ir kyla klausimas: kas man duota, o ką su tuo, kas duota, dar galiu daryti?

Laisvė, kuri nėra beribė

Rollo May laisvės klausimą nagrinėjo greta to, ką vadino likimu – destiny. Likimas čia nebūtinai reiškia iš anksto numatytą gyvenimo scenarijų. Veikiau tai visuma sąlygų, kurių žmogus pats nepasirinko ir kurių negali tiesiog panaikinti: kūnas, mirtingumas, istorinis laikas, šeima, kultūra, tam tikros gyvenimo aplinkybės. Laisvė, May požiūriu, atsiranda ne panaikinus šias ribas, o užmezgant su jomis santykį.

Šis skirtumas man atrodo svarbus todėl, kad šiuolaikinėje savipagalbos kalboje žmogui kartais priskiriama beveik neribota atsakomybė už savo gyvenimą. Jei pakankamai norėsi, stengsiesi, dirbsi su savimi – pasikeisi. Jei nepavyksta, nesunku padaryti išvadą, kad nepakankamai stengeisi. Egzistencinis požiūris, mano supratimu, yra atsargesnis: žmogus turi laisvės, bet ši laisvė visada yra situacinė ir ribota.

Tai nereiškia, kad ribos panaikina atsakomybę. Veikiau jos padeda tiksliau klausti, už ką iš tiesų esu atsakingas. Galbūt negaliu pakeisti visos situacijos, bet galiu rinktis savo veiksmą joje. Galbūt negaliu pasirinkti, ką jaučiu, tačiau galiu mėginti suprasti, ką su tuo jausmu darau. O kartais mano pasirinkimo erdvė iš tiesų būna labai maža, ir svarbu jos dirbtinai nepadidinti vien todėl, kad norėtųsi tikėti visiška žmogaus laisve.

Ne viską savo gyvenime pasirinkome

Egzistencinės krypties autoriai daug dėmesio skiria vadinamosioms žmogaus egzistencijos duotybėms. Irvinas Yalomas prie jų priskiria mirtį, laisvę ir atsakomybę, egzistencinę izoliaciją bei prasmės klausimą. Tai nėra problemos, kurias būtų galima kartą ir visiems laikams „išspręsti“. Veikiau sąlygos, su kuriomis skirtingais gyvenimo laikotarpiais susiduriame iš naujo.

Nė vienas nepasirenkame, kur ir kam gimti. Nepasirenkame daugelio ankstyvųjų patirčių ir to, kiek mūsų artimiausi žmonės gebėjo būti jautrūs mūsų poreikiams. Negalime pakeisti jau įvykusios praeities. Negalime garantuoti, kad mylimi žmonės mūsų nepaliks, nesusirgs ar nepasikeis. Negalime sustabdyti senėjimo ir laiko.

Tačiau suprasti savo ribotumą protu ir jį iš tikrųjų priimti nėra tas pats. Yalomas aprašo įvairius būdus, kuriais žmogus mėgina išvengti susitikimo su egzistencinėmis duotybėmis. Kai kurie jų gali atrodyti netgi socialiai vertingi: perfekcionizmas, perdėtas rūpinimasis kitais, gelbėjimas, stipresnio autoriteto, kuris pasakytų, kaip gyventi, paieška. Tai nereiškia, kad kiekvienas rūpinimasis ar tobulumo siekis yra gynyba. Greičiau verta klausti, kokią funkciją konkretus elgesys atlieka konkretaus žmogaus gyvenime.

Gal kartais mėginu pakeisti kitą žmogų todėl, kad pernelyg skaudu pripažinti, jog jis nėra ir galbūt nebus toks, kokio man reikia? Gal bandau rasti tobulą sprendimą todėl, kad sunku susitaikyti su kiekvieno pasirinkimo neapibrėžtumu? O gal nuolat kaltinu save už tai, kas įvyko, nes kaltė paradoksaliai suteikia bent šiokį tokį kontrolės jausmą: jeigu tai mano kaltė, vadinasi, galėjau viską padaryti kitaip?

Tai klausimai, o ne galimai iš anksto žinomi atsakymai.

Laisvė nėra visagalybė

Riba tarp atsakomybės ir visagalybės man atrodo viena svarbiausių šios temos vietų. Prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą nereiškia prisiimti atsakomybę už viską, kas jame vyksta.

Santykiuose šis skirtumas tampa labai konkretus. Galiu pasakyti kitam žmogui, ką jaučiu, tačiau negaliu pasirinkti jo reakcijos. Galiu prašyti artumo, bet negaliu priversti kito jo norėti. Galiu aiškiai pasakyti savo ribą, tačiau negaliu garantuoti, kad kitam ji patiks. Galiu stengtis suprasti kitą žmogų, tačiau negaliu nugyventi jo gyvenimo ar priimti sprendimų už jį.

Egzistencinėje terapijoje svarbus žmogaus atskirumo pripažinimas. Yalomas, kalbėdamas apie egzistencinę izoliaciją, pabrėžia, kad net artimiausiame ryšyje du žmonės išlieka atskiri. Galime būti labai arti, tačiau negalime visiškai panaikinti atstumo tarp „aš“ ir „tu“. Toks atskirumas nebūtinai reiškia vienatvę ar santykio stoką. Jis gali reikšti ir pagarbą faktui, kad kitas žmogus turi savo vidinį pasaulį, savo laisvę ir savo atsakomybę.

Todėl kartais labai skausminga pripažinti: padariau tai, ką galėjau, tačiau to nepakako pakeisti kito žmogaus sprendimui ar pačiai situacijai. Toks suvokimas gali sukelti bejėgiškumą, liūdesį, pyktį ar kaltę. Vis dėlto bejėgiškumas konkrečios aplinkybės akivaizdoje dar nereiškia visiško bejėgiškumo. Kartais jis tiksliai nurodo vietą, kurioje baigiasi mano įtaka.

Kaip priimti tai, ko negaliu pakeisti?

Žodis „priimti“ psichologijos tekstuose vartojamas taip dažnai, kad kartais ima skambėti beveik kaip reikalavimas: priimk, paleisk, susitaikyk ir eik toliau. Tačiau žmogaus patirtis paprastai nėra tokia greita. Priimti tai, ko negaliu pakeisti, nereiškia tam pritarti, to norėti ar nustoti dėl to kentėti.

Čia man artima egzistencinės terapijos laikysena, kurioje ne kiekvieną nemalonią žmogaus būseną skubama pašalinti. Emmy van Deurzen emocijas sieja su pačiu mūsų buvimu pasaulyje – su tuo, ką sutinkame, prarandame, ko trokštame ir kuo rizikuojame. Tokiu požiūriu liūdesys, pyktis ar baimė nėra vien trukdžiai, kuriuos reikėtų kuo greičiau sutvarkyti. Kartais jie yra adekvatus atsakas į tai, kas žmogui iš tiesų svarbu.

Susidūrus su tuo, ko nebegalime pakeisti, kartais tenka gedėti. Ir nebūtinai tik mirus žmogui. Galime gedėti santykio, kokio tikėjomės, bet neturėjome; šeimos, kokios norėjome; sveikatos; prarasto laiko; nepasirinkto gyvenimo kelio; galimybės, kurios jau praėjo. Galime gedėti ir savo įsivaizdavimo apie save.

Tokiu atveju priėmimas nėra vienkartinis sprendimas. Jis gali būti ilgas judėjimas tarp protesto ir pripažinimo. Vieną dieną atrodo, kad jau susitaikiau, kitą vėl pykstu. Tai nebūtinai reiškia, kad grįžau atgal. Galbūt tiesiog po truputį randu būdą įtraukti šią patirtį į savo gyvenimą.

Priimti nereiškia pasiduoti

Vis dėlto čia atsiranda kita rizika. Tai, ką vadiname „priėmimu“, kartais gali slėpti atsitraukimą nuo savo laisvės. „Toks jau mano gyvenimas.“ „Žmonės nesikeičia.“ „Nieko čia nepadarysi.“ „Aš tiesiog toks žmogus.“ Kai kurios šios frazės gali tiksliai nusakyti realią ribą, o kitos – apsaugoti nuo pasirinkimo, kurio kaina atrodo pernelyg didelė.

Todėl egzistencinėje terapijoje svarbu ne tik priimti ribotumą, bet ir tyrinėti žmogaus santykį su savo laisve. Yalomas daug dėmesio skiria ryšiui tarp norėjimo, sprendimo ir veiksmo. Jo požiūriu, žmogui ne visada trūksta žinojimo, ką reikėtų daryti. Kartais jis gana gerai žino, tačiau pasirinkimas reiškia atsisakyti kitų galimybių ir prisiimti pasekmes.

Galima sakyti: „Negaliu išeiti iš šio darbo.“ Tačiau kartais, ilgiau apie tai kalbantis, sakinys pasikeičia: „Galėčiau išeiti, bet labai bijau finansinio nesaugumo.“ Arba: „Negaliu nutraukti šio santykio“ pamažu tampa „galiu, bet nežinau, ar pakelsiu vienatvę ir kaltę“. Išoriškai situacija dar nepasikeitė, tačiau žmogaus santykis su ja jau kitoks. Vietoje absoliutaus „negaliu“ atsiranda pasirinkimas ir kartu jo kaina.

Žinoma, ne kiekvienas „negaliu“ slepia pasirinkimą. Kartais žmogus iš tiesų negali. Egzistencinis požiūris neturėtų tapti dar vienu būdu apkaltinti žmogų, kad jis pats susikūrė visas savo aplinkybes. Todėl man svarbus fenomenologinis atsargumas: pirmiau suprasti konkretaus žmogaus situaciją, o tik tada klausti apie joje esančią laisvę.

Kiekvienas pasirinkimas kažką užveria

Yalomas rašo apie dar vieną nelengvą pasirinkimo pusę: rinkdamiesi vieną galimybę neišvengiamai atsisakome kitų. Galimybių gausa ne visada išlaisvina – kartais ji paralyžiuoja, nes norėtųsi neprarasti nė vieno įmanomo gyvenimo.

Tai ypač juntama priimant svarbius sprendimus. Likdama viename santykyje negyvensiu visų kitų galimų gyvenimų. Pasirinkusi vieną profesinę kryptį atsisakau kitų. Tapdama motina ar tėvu nebegaliu gyventi taip, lyg šio pasirinkimo nebūtų buvę. Net pasirinkdama laisvę kažko netenku – saugumo, aiškumo, ankstesnės tapatybės ar kitų žmonių pritarimo.

Todėl abejonė po pasirinkimo nebūtinai įrodo, kad pasirinkimas buvo klaidingas. Ji gali reikšti ir tai, kad žmogus jaučia pasirinkimo kainą. Viena gyvenimo galimybė tampa tikrove, o kitos lieka neįgyvendintos.

Man atrodo svarbu apie tai kalbėti, nes kartais iš sprendimo tikimės vidinės ramybės kaip jo teisingumo įrodymo. Jei pasirinkau gerai, turėčiau nebeabejoti. Jei santykis man tinkamas, neturėčiau ilgėtis kitokio gyvenimo. Jei pasirinkau prasmingą darbą, neturėčiau pavydėti žmogui, kuris pasirinko saugumą. Tačiau egzistencinis požiūris leidžia į pasirinkimą žiūrėti ne kaip į būdą panaikinti prieštaravimus, o kaip į pasirengimą su kai kuriais iš jų gyventi.

O kur šioje vietoje atsakomybė?

Yalomo egzistencinėje psichoterapijoje laisvė glaudžiai susieta su atsakomybe. Tačiau atsakomybę čia svarbu atskirti nuo kaltinimo. Pasakymas žmogui „pats pasirinkai“ retai padeda suprasti jo situaciją ir kartais tiesiog ignoruoja tai, kiek jo galimybės buvo ribotos.

Atsakomybės klausimas man atrodo naudingesnis tada, kai jis formuluojamas kitaip: kokia šio gyvenimo dalis vis dėlto yra mano? Ką palaikau savo veiksmais ar neveikimu? Kam nuolat sakau „taip“, nors norėčiau sakyti „ne“? Kokias pasekmes esu pasirengusi prisiimti, o kokių taip bijau, kad verčiau palieku sprendimą aplinkybėms ar kitiems žmonėms?

Paul Tillich, kalbėdamas apie „drąsą būti“, daug dėmesio skyrė žmogaus gebėjimui gyventi nepaisant nerimo ir baigtinumo. Drąsa jo prasme nėra nerimo nebuvimas. Veikiau gebėjimas veikti žinant, kad visiško saugumo ir garantijų nebus.

Tai svarbi priešprieša minčiai, kad pirmiausia turime nustoti bijoti ir tik tada galėsime rinktis. Kai kurių pasirinkimų atveju baimė gali neišnykti. Aiškumo taip pat gali nepakakti. Kartais žmogus pasirenka ne todėl, kad pagaliau yra tikras, bet todėl, kad nebenori visą gyvenimą laukti tikrumo, kurio galbūt nebus.

Jausmai gali padėti suprasti, kur yra mano pasirinkimas

Yalomas siūlo atkreipti dėmesį į kelią nuo jausmų prie norų, nuo norų prie sprendimų ir galiausiai prie veiksmo. Ši mintis man atrodo svarbi tada, kai žmogus sako nežinantis, ko nori. Kartais iš tiesų nežino. Tačiau kartais norą sunku išgirsti todėl, kad kartu su juo labai greitai atsiranda baimė, kaltė, pareiga ar klausimas, ką apie tai pagalvos kiti.

Jausmas savaime nepasako, ką turime daryti. Pyktis nebūtinai reiškia, kad reikia nutraukti santykį, o baimė – kad reikia pasilikti. Tačiau jausmas gali tapti užuomina, kad čia paliečiama kažkas svarbaus. Tuomet galima neskubėti jo paversti veiksmu, o mėginti suprasti: apie ką šis jausmas? Ko ilgiuosi? Ko bijau? Ką saugau? Kokią ribą galbūt jaučiu, bet dar nedrįstu įvardyti?

Emmy van Deurzen požiūris čia papildo Yalomą. Ji žmogaus gyvenimą mato kaip nuolatinį judėjimą tarp polių: laisvės ir saugumo, ryšio ir atskirumo, galimybių ir ribų. Tokios įtampos pajautimas nebūtinai turi reikšti siekį galutinai tos įtampos atsikratyti. Kartais užduotis yra ne panaikinti vieną polių kito naudai, o atrasti būdą gyventi tarp jų.

Kaip atskirti tai, ką galiu pakeisti, nuo to, ko negaliu?

Universalaus testo tam turbūt nėra. Be to, tai, kas vienu gyvenimo laikotarpiu atrodo nepakeičiama, kitu gali pasirodyti esanti viena iš galimybių rinktis. Ir atvirkščiai – kartais ilgai stengiamės keisti tai, ko mūsų pastangos iš esmės paveikti negali.

Vis dėlto galima sau užduoti keletą klausimų. Ne pasipraktikavimui, kuris būtinai atves prie teisingo atsakymo, o ieškant būdų kiek tiksliau pamatyti savo padėtį:

• Kas šioje situacijoje yra faktas, kurio šiuo metu negaliu pakeisti?

• Kas priklauso nuo kito žmogaus, o ne nuo manęs?

• Kur turiu realios įtakos?

• Ar tikrai negaliu rinktis, ar pasirinkimas yra, bet jo kaina man atrodo labai didelė?

• Ko netekčiau pasirinkusi kitaip?

• Ką prarandu likdama taip, kaip yra?

• Ar prisiimu atsakomybę už tai, kas iš tiesų yra mano?

• Ar neprisiimu atsakomybės už tai, kas priklauso kitam?

• Jeigu pati situacija nepasikeistų, kaip norėčiau joje būti?

Paskutinis klausimas man atrodo ypač svarbus. Jį ne visada reikėtų kelti. Žmogui, kuris ką tik patyrė netektį ar didelį sukrėtimą, skubus klausimas „o ką dabar pasirinksi?“ gali skambėti nejautriai. Kartais pirmiausia reikia pabūti su tuo, kas atsitiko. Tačiau vėliau gali ateiti laikas klausti ne tik, kodėl tai nutiko, bet ir kaip noriu gyventi su tuo, kad tai nutiko.

Gyventi tarp laisvės ir ribų

Egzistencinė psichoterapija nepasiūlo būdo tapti visiškai laisvam nuo aplinkybių. Man regis, ji siūlo kuklesnį ir kartu sudėtingesnį uždavinį – kuo tiksliau pamatyti savo gyvenimo tikrovę. Joje yra tai, ko nepasirinkome. Yra tai, ką jau pasirinkome ir ko nebegalime atšaukti. Yra kitų žmonių laisvė. Yra atsitiktinumas, laikas, kūnas ir baigtinumas. Ir kartu vis dar yra tam tikra mūsų pačių pasirinkimo erdvė.

Kartais žmogui reikia mokytis pripažinti ribą ir nustoti kovoti su tuo, ko pakeisti nebegalima. Kitam svarbiau pastebėti, kad tai, ką ilgai vadino neišvengiamybe, iš dalies yra pasirinkimas, kurio jis bijo. O dažniausiai, matyt, gyvename abiejose šiose tikrovėse vienu metu.

Psichoterapijoje į šią įtampą galima žiūrėti neskubant nuspręsti už žmogų, ką jis „turėtų“ priimti ir ką „privalėtų“ keisti. Ernesto Spinelli fenomenologinė laikysena primena, kad terapeuto supratimas visada yra dalinis, todėl pirmiau verta tyrinėti konkretaus žmogaus patirtį ir jo gyvenimo pasaulį. Kartais tai, kas iš šalies atrodo paprastas pasirinkimas, žmogui susiję su labai didele netektimi. O kartais tik kalbantis paaiškėja, kad ten, kur ilgai atrodė esanti siena, vis dėlto yra durys.

Negaliu pasirinkti visko, kas man nutiks. Negaliu pakeisti visko, kas jau įvyko. Negaliu valdyti kito žmogaus ir negaliu išvengti visų netekčių. Bet galbūt galiu vis iš naujo tyrinėti, kur šioje konkrečioje situacijoje baigiasi mano galia ir kur prasideda mano atsakomybė.

Ir tuomet klausimas „kaip priimti tai, ko negaliu pakeisti?“ turi antrąją dalį:

Ką dar galiu pasirinkti – ir kaip noriu gyventi su tuo, ko pasirinkti negaliu?

Šaltiniai, kuriais rėmiausi

Irvin D. Yalom – „Egzistencinė psichoterapija“ (Existential Psychotherapy). Vienas iš pagrindinių egzistencinės psichoterapijos veikalų apie mirtį, laisvę ir atsakomybę, egzistencinę izoliaciją bei prasmės klausimą. Šio straipsnio temai ypač svarbios Yalomo mintys apie atsakomybę, norėjimą, sprendimą ir pasirinkimo kainą.

Viktor E. Frankl – „Žmogus ieško prasmės“. Franklio tekstuose laisvė nėra suprantama kaip nepriklausomybė nuo aplinkybių. Jam svarbi žmogaus galimybė ieškoti savo santykio ir atsako net tuomet, kai pačių aplinkybių pasirinkti nebegalima.

Rollo May – „Freedom and Destiny“. Viena tiesiogiai šiai temai skirtų knygų. May tyrinėja ne laisvę prieš ribas, bet jų tarpusavio priklausomybę: žmogaus laisvė įgauna prasmę būtent susidūrusi su tuo, kas jam duota ir ko jis negali laisvai pasirinkti.

Paul Tillich – „Drąsa būti“ (The Courage to Be). Apie nerimą, baigtinumą ir drąsą gyventi neturint visiško tikrumo bei garantijų.

Emmy van Deurzen – „Everyday Mysteries“ . Apie kasdienes egzistencines įtampas, prieštaravimus ir žmogaus gyvenimą tarp skirtingų polių – laisvės ir ribotumo, ryšio ir atskirumo, troškimo ir tikrovės.

edita@psichoterapijospraktika.com

Vilniaus g. 16, Vilnius

© 2026 Edita Ramanauskienė