Ką įgyjame psichoterpijoje: struktūruotas psichologinių pokyčių aprašas

Psichoterapija yra procesas, kuriame žmogus dalyvauja ne vien kaip simptomų patiriantis simptomus, bet kaip aktyviai savo gyvenimą kuriantis subjektas. Terapijoje vyksta daugiasluoksniai pokyčiai, apimantys emocinį, kognityvinį, elgesio, santykių ir egzistencinį lygmenis.

1. Savasties sąmoningumo augimas

Vienas universaliausių pokyčių psichoterapijoje yra didėjantis savęs suvokimas. Žmogus pradeda geriau atpažinti:

• savo vidinius procesus, poreikius, norus

• emocines reakcijas,

• gynybinius mechanizmus,

• pasikartojančias elgesio ir mąstymo klišes.

Savistabos didėjimas yra vienas svarbiausių veiksnių, susijusių su ilgalaikiu psichologinės sveikatos gerėjimu.

2. Emocijų reguliacijos ir emociškai tolerancijos gebėjimų stiprėjimas

Psichoterapijoje žmogus įgauna gebėjimų:

• tiksliau atpažinti emocijas,

• diferencijuoti jausmus,

• toleruoti emocinį diskomfortą,

• sumažinti impulsą slopinti, vengti ar kovoti su jausmais.

Moksliniai tyrimai rodo, kad emocijų toleravimo gebėjimai yra susiję su mažesniu nerimu, depresyvumu ir didesniu savireguliacijos efektyvumu.

3. Kognityvinių schemų pokyčiai

Psichoterapijos procese transformuojasi:

• savęs vertinimo modeliai,

• automatinės mintys,

• interpretacijos apie kitus,

• vidinės „pasaulio taisyklės“.

Pokytis nėra vien poslinkis link teigiamo mąstymo -jis greičiau tampa realistiškesnis ir lankstesnis.
Žmogus įgauna gebėjimą atskirti savo mintis nuo faktų ir atpažinti kognityvinį šališkumą.

4. Elgesio pokyčiai ir adaptacijos didėjimas

Terapija dažnai paskatina matomus elgesio pokyčius:

• sumažėja vengimo ir savęs izoliavimo elgesio,

• didėja konstruktyvus aktyvumas,

• atsiranda gebėjimas priimti sprendimus,

• gerėja savitvarkos ir savipriežiūros įgūdžiai.

Net mažas elgesio pokytis (pvz., vienas konkretus „noriu“ arba vienas naujas sprendimas) rodo esminį vidaus struktūrų pasikeitimą.

5. Tarpasmeninių santykių kokybės gerėjimas

Vienas kertinių terapijos rodiklių yra santykių transformacija. Terapijos metu žmogus:

• mokosi kurti saugesnį ryšį,

• patiria mažiau baimės būti matomas,

• aiškiau įvardija ribas,

• mažina per didelį prisitaikymą prie kitų,

• patiria, kad gali būti priimamas be sąlygų.

Tyrimai rodo, kad santykių pokyčiai turi ilgalaikę įtaką stabiliai psichologinei gerovei.

6. Atsakomybės ir agentiškumo didėjimas

Egzistencinė terapija ypatingą reikšmę teikia žmogaus santykiui su atsakomybe.
Terapijos procese atsiranda galimybė pamatyti:

• kaip žmogus pats prisideda prie jam kančią keliančių pasekmių atsiradimo (be savęs kaltinimo),

• kaip jis gali imtis veiksmus, kurie anksčiau atrodė neįmanomi,

• kaip mažėja fatalistinis ar deterministinis požiūris į gyvenimą.

Atsakomybė čia suvokiama kaip laisvės forma, o ne kaip našta.

7. Egzistencinių temų integracija

Psichoterapija neretai paliečia temas, kurios glūdi už simptomų, kaip:

• mirties baimė,

• vienatvės patirtys,

• prasmės ir vertybių paieškos,

• įtampa tarp laisvės ir ribų,

• kaltės, gėdos jausmai ir autentiškumo trūkumas.

Šių temų integracija mažina egzistencinį nerimą ir sustiprina vidinę atramą. Žmogus pradeda matyti savo gyvenimą kaip procesą, kuriame jis turi savo unikalią vietą ir galimybes.

8. Vidinės savivertės stabilizavimas

Terapijoje stiprėja:

• realistiškas savęs matymas,

• mažėja priklausomybė nuo išorinio patvirtinimo,

• atsiranda daugiau vidinės vertės,

• mažėja savikritikos intensyvumas.

Tai laikoma vienu svarbiausių ilgalaikių psichoterapijos rezultatų.

9. Gebėjimas išbūti nežinioje, gyventi neapibrėžtumo sąlygomis

Nežinioje išbuvimas yra vienas subtiliausių, bet svarbiausių pokyčių.
Terapijoje atsiranda galimybė įgyti:

• toleranciją neišspręstoms situacijoms,

• sumažėjusią kontrolės iliuziją,

• didesnį lankstumą susidūrus su netikrumu,

• gebėjimą rinktis veiksmą net be garantijų.

Psichoterapija – tai psichologinės ir egzistencinės transformacijos procesas, apimantis daugybę tarpusavyje susijusių sričių. Žmogus terapijoje išmoksta ne tik geriau reguliuoti emocijas ar keisti elgesį, bet ir kurti sąmoningą santykį su savo istorija, aiškiau matyti realybę, atrasti savo vidinę laisvę, atkurti santykį su savastimi, ir kurti gyvenimą ne tik reaguojant, bet ir pasirinkant.

Šie pokyčiai yra ilgalaikiai, dažnai nelengva juos pastebėti, tačiau jie yra giliai transformuojantys.