Kai gyvenimas atrodo ne toks, kokio norėjau: kaip susitaikyti su realybe?

Yra etapas, kai atrodo, kad viskas dar prieš akis. Kad gyvenimą dar galima modeliuoti kaip molį rankose – lipdyti, taisyti, perkurti. O tada ateina momentas, kai suvoki: ne viskas priklausė nuo manęs. Kai kurie dalykai išėjo kitaip, nei norėjau. Ir gal jau nebepavyks jų pakeisti.

„Turėjo būti kitaip“

Kartais tokia mintis ateina tyliai, vos girdimai – gal kaip nuojauta, kad gyvenimas tarsi praslydo pro pirštus. O kartais ateina staiga ir trenkia į kaip žaibas: kaip aš čia atsidūriau? Kodėl esu ne ten, kur norėjau būti? Kodėl pasirinkimai, kurie atrodė teisingi, neatvedė ten, kur tikėjausi?

Tai gali būti darbas, kuris nebedžiugina. Santykiai, kurie niekaip neatitinka mano lūkesčių. O gal tiesiog jausmas, kad visa tai ne tokia istorija, kokią tikėjausi pasakoti apie save.

Ir tada gali ateiti ne tik nusivylimas, bet ir pyktis – ant savęs, ant aplinkybių, ant gyvenimo.

Ką daryti su šiuo nusivylimu?

Bėgti nuo jo, kaip ir nuo visų jausmų, neišeina. Bandymas įtikinti save, kad viskas gerai, irgi ilgai neveikia. Kartais iš karto imame ieškoti būdų, kaip dar galėtume ištaisyti situaciją – kaip dar būtų galima atsukti laiką, sugrąžinti prarastas galimybes, kažkaip išsivaduoti iš to, kas dabar yra.

Bet kažkur giliai viduje vis tiek žinome: yra dalykų, kurių negalime pakeisti, kad ir kaip norėtume.

Ir dėl to skauda.

Susitaikymas nėra pasidavimas

Susitaikyti su realybe dažnai atrodo lyg pripažinti pralaimėjimą. Lyg reikštų pasakyti: gerai, tebūnie, taip ir liksiu.

Bet iš tiesų tai reiškia ką kita.

Tai reiškia nustoti kovoti su tuo, kas jau įvyko. Nebėra prasmės galvoje sukti visų tų „kas būtų, jeigu būčiau pasielgęs kitaip?“ . Susitaikymas yra apie tai, kad galima sustoti ir pažiūrėti į savo gyvenimą tokį, koks jis yra – be bandymo jį perrašyti.

Ir tik tada atsiranda galimybė kažką keisti.

O kas, jei vis dar galiu rinktis?

Kai žmogus liaujasi priešintis realybei, jis dažnai atranda tai, ko iki tol nematė. Kad net ir šiame gyvenime, kuris iš pradžių atrodė ne toks, vis dar yra vietos judėjimui.

Ne visada įmanoma iš naujo perrašyti visą istoriją. Bet gal galima pakeisti kelias jos eilutes? Gal galima peržiūrėti, kas vis dar yra įmanoma – nebe per „kaip turėjo būti“, o per „ką dar galiu sukurti dabar?“

Kartais gyvenimas netampa idealiu, bet jis gali tapti labiau savu. Ne tokiu, apie kokį kadaise svajojai, bet tokiu, kuriame vis tiek gali būti vietos autentiškumui.

Unsplash.com