Kai teisumas tampa siena: apie puikybę iš pavargusios širdies

Nuotr. Claudio Schwarz.unsplash.com

Puikybė dažnai įsivaizduojama kaip pasipūtimo laikysena – girtis, dominuoti, rodyti save. Bet yra ir kita, tylioji puikybė – ta, kuri slepiasi po teisumo kauke tada, kai siela per ilgai nebuvo išgirsta.

Ko gero, daug kam ši puikybė pažįstama. Tai kai vidinis balsas nešaukia: „Aš geresnis!“ Tik tyliai šnabžda: „Tik aš matau tikrąją tiesą. Tik aš kenčiu giliausiai.“ Ir kuo ilgiau esi nepamatytas, kuo dažniau tavo švelnumas atsimuša į tylą ar panieką, tuo labiau kyla pagunda statytis širdies sieną iš teisumo akmenų. Šitoje sienoje nėra pykčio. Joje – nuovargis. Kartais net nusivylimas. Kartais gilus liūdesys: "Jei negaliu būti mylimas už švelnumą, tai gal bent būsiu gerbiamas už ištvermę."

Puikybė gimsta ne iš jėgos, o iš ilgo vienišumo. Iš pervargusios meilės, kai norime bent būti teisūs, jei jau nebesulaukiame atliepimo. Ši puikybė dažnai pasirodo ten, kur buvo daug nutylėta. Kur kiti atrodė per paviršutiniški, per netikri, kad suprastų tave. Kur buvo per daug pareigos, per mažai nuoširdžios pagarbos. Kur gyvenai ne todėl, kad tave rinkosi – bet todėl, kad iš tavęs vis imdavo.

Ir tada teisumas tampa būdas išgyventi. Tavo gynyba. Tavo laikysena. Tavo moralinis stuburas. Bet jis kartu tampa ir riba: tarp tavęs ir pasaulio. Tarp tavo širdies – ir Dievo švelnumo. Tai labai asmeniška. Nes tik dabar imu suvokti: tikra drąsa ne visada yra laikyti tiesą kaip vėliavą. Kartais tikra drąsa yra paleisti – ne savo vertybes, o savo būtinybę būti teisia. Ir vėl tapti žmogumi, kuris išdrįsta būti nesuprastas. Bet vis tiek suprasti save.

Galime būti gilūs – bet ne užsidarę. Galiu išbūti savo tiesoje – bet vis tiek likti švelni sau, tuomet ir kitiems. Nes mano vertė ne iš to, kad kenčiu daugiau. O iš to, kad noriu mylėti – net kai pavargau. Tai ir yra puikybės gydymas. Ne panieka sau. Ne dirbtinis nuolankumas. O tylus žingsnis nuo sienos – link buvimo kartu. Net kai bijau, kad nebūsiu suprasta.