Kaip prisiimu savo sprendimų pasekmes, neprisiimdamas to, kas nėra mano?

Atsakomybė dažnai suprantama kaip gebėjimas prisiimti kuo daugiau: laikytis įsipareigojimų, pasirūpinti kitais, atlaikyti savo sprendimų pasekmes. Tačiau kartais žmogus kenčia ne todėl, kad atsakomybės vengia, o todėl, kad jos prisiima per daug. Jis jaučiasi atsakingas už partnerio nuotaiką, tėvų nusivylimą, suaugusių vaikų pasirinkimus, santykio išsaugojimą ar tai, kad jo pasakytas „ne“ kitą žmogų įskaudino. Tuomet atsakomybės klausimas tampa sudėtingesnis: kaip atpažinti savo dalį, nepaverčiant savęs atsakingu už visą situaciją?

Atsakomybė nėra tas pats, kas pareiga

Alfriedas Längle, tęsdamas egzistencinės analizės tradiciją, laisvę ir atsakomybę glaudžiai susieja. Atsakomybė čia suprantama ne pirmiausia kaip moralinė pareiga, bet kaip gebėjimas atsakyti – response-ability. Esu atsakingas ten, kur turiu tam tikrą laisvę užimti savo poziciją ir galiu vidujai sutikti su tuo, ką darau.

Ši mintis man atrodo svarbi žmonėms, kurie nuolat jaučiasi „privalantys“. Jei kažką darau vien todėl, kad negaliu pakelti kito žmogaus nusivylimo, kaltės ar konflikto, verta klausti, kiek tame yra mano laisvo „taip“. Galbūt išoriškai elgiuosi labai atsakingai, tačiau viduje jaučiu nuoskaudą, nuovargį ar vis stipresnį norą pasitraukti.

Längle kartu su Eva Maria Waibel atsakomybę sieja ir su gebėjimu klausytis: savęs, kito žmogaus ir pačios situacijos. Todėl prieš klausiant „ką privalau padaryti?“ galima sustoti prie kitų klausimų: kas čia vyksta? Ką aš jaučiu? Kas man svarbu? Ko iš manęs iš tiesų reikalauja ši situacija – ir ką jai priskiriu pati?

Mano sprendimai veikia kitus, bet aš negaliu už juos gyventi

Sakinys „aš neatsakingas už kitų žmonių jausmus“ gali būti išlaisvinantis, tačiau man jis atrodo tik iš dalies teisingas. Mano elgesys kitus žmones veikia. Jeigu meluoju, žeminu, nesilaikau susitarimų ar nuolat ignoruoju kito žmogaus ribas, negaliu visko paaiškinti tuo, kad jo reakcija yra „jo problema“.

Tačiau egzistuoja ir kita riba. Galiu kalbėti pagarbiai ir vis tiek kitą nuvilti. Galiu pasakyti „ne“, ir kitas gali supykti. Galiu nuspręsti nebetęsti santykio, nors kitas norėtų jį išsaugoti. Galiu suprasti jo skausmą, bet negaliu priimti sprendimo už jį, panaikinti jo jausmų ar nugyventi jo gyvenimo.

Micko Cooperio mintys apie santykiškumą ir žmogaus agentiškumą čia primena dar vieną dalyką: žmogaus nereikėtų matyti kaip izoliuoto individo, kuris vienas „atsakingas už savo gyvenimą“. Mūsų galimybes veikia santykiai, aplinkybės, turimi ištekliai ir platesnis socialinis pasaulis. Todėl klausimas apie atsakomybę nėra vien „ką pasirinkai?“, bet ir „kokiomis sąlygomis galėjai rinktis?“

Įsipareigoti neprarandant savęs

Emmy van Deurzen apie laisvę kalba paradoksaliai: negalime likti visiškai laisvi, nes gyvendami neišvengiamai renkamės ir įsipareigojame. Santykiai, vaikai, profesija, draugystė ar duotas pažadas apriboja dalį mūsų galimybių. Tačiau problema atsiranda ir tada, kai mūsų įsipareigojimai užima visą erdvę ir nebelieka vietos pačiam žmogui.

Tai ypač atpažįstama santykiuose, kuriuose vienas žmogus ilgainiui tampa atsakingas už visų gerovę. Jis numato kitų poreikius, gesina konfliktus, prisitaiko ir saugo nuo nusivylimo. Kartais tai yra meilė ir rūpestis. Kartais – baimė, kad kito nepasitenkinimas reiškia, jog aš padariau kažką blogo.

Todėl atsakomybė gali reikšti ne tik ištverti savo pasirinkimų pasekmes. Kartais ji reiškia išdrįsti pamatyti, kad mano „taip“ jau seniai nebėra tikras „taip“.

Kaltė nebūtinai pasako, kad pasielgiau blogai

Kai pradedame aiškiau atskirti savo ir kito atsakomybę, dažnai atsiranda kaltė. Pasakiau „ne“ – žmogus nusivylė. Nubrėžiau ribą – santykis pasikeitė. Pasirinkau tai, ko noriu aš – artimas žmogus pasijuto atstumtas.

Tokiais atvejais kaltė dar neatsako į klausimą, ar pasielgiau blogai. Ji gali rodyti, kad pažeidžiau savo vertybes ir turiu kažką atitaisyti. Tačiau ji gali kilti ir todėl, kad pirmą kartą nepadariau to, ko iš manęs buvo tikimasi.

Galbūt todėl verta ne skubėti kaltės atsikratyti, o jos paklausti: už ką konkrečiai jaučiuosi atsakingas? Už savo žodžius ir veiksmus? Už tai, kad nesilaikiau susitarimo? Ar už tai, kad kitas žmogus norėjo kitokio mano sprendimo?

Kas šioje situacijoje yra mano?

Ernesto Spinelli fenomenologinė laikysena man čia atrodo svarbi kaip apsauga nuo pernelyg greitų atsakymų. Terapeutas negali iš šalies tiksliai paskelbti: „čia tavo atsakomybė, o čia jau ne tavo“. Pirmiausia reikia suprasti konkrečią žmogaus situaciją ir santykius, kuriuose ji atsirado.

Tačiau galima tyrinėti. Ką šioje situacijoje pasirinkau aš? Kokias savo pasirinkimo pasekmes galiu prisiimti? Ar padariau kitam žalą, kurią galiu mėginti atitaisyti? Ar prisiimu jo jausmus todėl, kad sunku išbūti su jo nusivylimu? Ir priešingai – ar sakydamas „tai ne mano atsakomybė“ nebandau išvengti savo poveikio kitam?

Galbūt atsakomybės riba nėra vieta, kurią kartą surandame ir daugiau nebekvestionuojame. Ji nuolat tikslinama santykyje su savimi, kitu žmogumi ir konkrečiomis gyvenimo aplinkybėmis.

Man artima Längle mintis, kad atsakomybė prasideda ten, kur galiu laisvai atsakyti. Tuomet klausimas nėra vien „ką privalau prisiimti?“, bet ir: „Į ką šioje situacijoje iš tiesų galiu atsakyti aš – ir ką turiu palikti kitam žmogui?“

edita@psichoterapijospraktika.com

Vilniaus g. 16, Vilnius

© 2026 Edita Ramanauskienė