Kaip pabaigti tai, ką pradėjome? Interneto "sirenų giesmės" tam nepadės

Odisėjas šiandien turbūt niekada nepasiektų Itakės. Jis tikriausiai turėtų išmanųjį telefoną, prenumeruotų kelias dešimtis naujienlaiškių, klausytųsi tinklalaidžių apie navigaciją ir kas kelias dienas atrastų naują, gerokai efektyvesnį kelią namo. Žinoma, pirmiausia reikėtų išsamiau išnagrinėti visus maršrutus, palyginti kelionės būdus ir pasitarti su dirbtiniu intelektu. O kol visa tai išsiaiškintų, galbūt atsirastų dar geresnė galimybė.

Šis įsivaizdavimas kiek juokingas, bet man atrodo, kad jame esama nemažai tiesos apie mūsų laiką. Šiandien netrūksta nei žinių, nei įrankių, nei galimybių įgyvendinti savo sumanymus. Galime mokytis beveik bet ko, bet kada susirasti naujos informacijos, pasitikrinti idėjas, ieškoti patarimų ir tobulinti savo planus. Tačiau kartu darosi vis sunkiau nuspręsti, kada jau pakankamai žinome ir laikas nebeieškoti, o veikti. Ir ypač – kada mūsų darbas jau baigtas.

Kodėl pradėti maloniau negu pabaigti?

Daugelis turime pradėtų skaityti knygų, nebaigtų tekstų, sumanymų, kurie kadaise atrodė labai svarbūs, ir projektų, prie kurių vis ketiname sugrįžti. Naujos idėjos neretai suteikia energijos, leidžia įsivaizduoti būsimą rezultatą ir patirti malonų galimybių jausmą. Kol dar nieko nesame padarę, mūsų sumanymas gali būti puikus, galbūt net išskirtinis. Jame dar nėra klaidų, nepavykusių bandymų ir kompromisų, kurių neišvengiamai pareikalauja tikras darbas.

Pabaiga yra kitokia. Ji reikalauja susidurti su tuo, ką iš tiesų sugebėjome padaryti, o ne su tuo, ką galėjome įsivaizduoti. Parašytas tekstas beveik niekada neprilygsta idealiam tekstui mūsų galvoje, kaip ir įgyvendintas projektas retai išsaugo visas pradines galimybes. Kažko teko atsisakyti, kai ką supaprastinti, kai kas nepavyko. Tačiau kol darbas neužbaigtas, galime palaikyti iliuziją, kad kitą kartą, turėdami daugiau laiko, žinių ar tinkamesnių priemonių, pagaliau padarysime taip, kaip norėjome.

Kartais būtent dėl to vis dar ieškome papildomos informacijos, taisome smulkmenas arba pradedame ką nors nauja. Nebaigtame darbe vis dar slypi pažadas, o baigtas jau turi konkrečią, ribotą formą. Jį galima parodyti, įvertinti, sukritikuoti. Ir tenka pripažinti, kad bent šį kartą padarėme tiek, kiek pajėgėme.

Interneto sirenos žada ne tik malonumą, bet ir žinojimą

Homero „Odisėjoje“ sirenos viliojo jūreivius ne vien nuostabiais balsais. Jos žadėjo žinojimą – papasakoti apie tai, kas įvyko ir ką jos žino apie pasaulį. Odisėjas norėjo išgirsti jų giesmę, tačiau suprato, kad pasidavęs jos traukai gali nebegrįžti namo. Todėl liepė bendražygiams užsikimšti ausis vašku, o save pririšti prie laivo stiebo. Jis iš anksto pasirūpino, kad akimirkos troškimas nenulemtų visos kelionės baigties.

Ši istorija man ypač primena mūsų santykį su internetu, ir nebūtinai dėl socialinių tinklų ar pramogų. Šiuolaikinės sirenos dažnai siūlo visai prasmingus dalykus: dar vieną įdomų straipsnį, naują mokymosi programą, vertingą knygą, geresnį darbo metodą ar dar vieną dirbtinio intelekto galimybę. Kiekvienas pasiūlymas atskirai gali būti naudingas. Problema prasideda tada, kai nuolatinis naujų galimybių tyrinėjimas nebeleidžia pasinaudoti tomis, kurias jau pasirinkome.

Ypač lengva į šiuos spąstus patekti žmonėms, kurie mėgsta mokytis, domėtis ir gilintis. Domėjimasis savaime yra vertingas, o naujos žinios gali iš esmės pakeisti mūsų supratimą. Tačiau kartais jis tampa ir labai padoriai atrodančiu būdu atidėti veiksmą. Žmogus gali būti nepaprastai užsiėmęs, daug skaityti, kaupti informaciją, lankyti mokymus ir kartu vis dar neparašyti teksto, nesukurti darbo ar nepriimti sprendimo, dėl kurio visa tai pradėjo.

Odisėjas nepasikliovė vien savo valia

Man atrodo, kad vienas svarbiausių šios istorijos momentų yra Odisėjo sprendimas pririšti save prie stiebo. Jis nebandė įrodyti, kad yra pakankamai stiprus atsispirti sirenoms. Priešingai, pripažino, kad tam tikromis aplinkybėmis jo valios gali nepakakti. Todėl, dar būdamas blaivaus proto, pasirūpino sąlygomis, kurios padėtų įgyvendinti anksčiau priimtą sprendimą.

Šiuolaikinėje elgesio psichologijoje taip pat kalbama apie išankstinius įsipareigojimus ir aplinkos organizavimą, mažinantį pagundų poveikį. Užuot kiekvieną kartą mėginę iš naujo atsispirti tam, kas atitraukia mūsų dėmesį, galime iš anksto sumažinti tokių situacijų tikimybę. Pavyzdžiui, išjungti pranešimus, numatyti laiką informacijos paieškai, dirbti neužsikrovus daugybės atvertų puslapių arba naujas idėjas užsirašyti į atskirą sąrašą, užuot iš karto puolus jas įgyvendinti.

Tai nėra atsisakymas domėtis pasauliu ar nepasitikėjimas savo gebėjimais. Veikiau pripažinimas, kad mūsų dėmesys ribotas ir kad kiekvienas naujas pasirinkimas kažko pareikalauja. Nereikia išmokti nebegirdėti sirenų. Kartais pakanka iš anksto nuspręsti, kuriuo metu jų nesiklausysime.

Kaip iš tiesų užbaigti pradėtą darbą?

Vienas svarbiausių žingsnių – iš anksto susitarti su savimi, ką laikysime pabaiga. Jeigu siekiame „parašyti gerą straipsnį“, galime jį taisyti be galo, nes gerumo kriterijus lieka neapibrėžtas. Tačiau galime nuspręsti, kad straipsnis bus baigtas, kai aiškiai išdėstysime pagrindinę mintį, patikrinsime faktus ir peržiūrėsime tekstą sutartą skaičių kartų. Tuomet lengviau atskirti tai, ką dar iš tiesų reikia patobulinti, nuo nuolatinio siekio apsidrausti nuo galimos kritikos.

Ne mažiau svarbu nuspręsti, kada nustoti rinkti informaciją. Ruošdamiesi darbui galime numatyti konkretų laiką skaitymui ir tyrinėjimui, o jam pasibaigus pereiti prie kūrimo. Jeigu vėliau paaiškės, kad trūksta svarbių žinių, visada bus galima prie jų sugrįžti. Tačiau ne kiekvienas naujas klausimas turi tapti priežastimi sustabdyti visą darbą. Kartais pakankamai geras sprendimas šiandien yra vertingesnis už teoriškai geresnį, kurio taip ir nepriimsime.

Dar vienas būdas – mokytis atskirti naują idėją nuo naujo įsipareigojimo. Ne kiekvieną įdomią galimybę būtina įgyvendinti dabar. Galime ją užsirašyti, apsvarstyti vėliau ir sąmoningai nuspręsti, ar ji verta mūsų laiko. Taip išsaugome smalsumą, tačiau neleidžiame jam nuolat keisti pasirinktos krypties.

Ir vis dėlto turbūt sunkiausia yra priimti, kad pabaigtas darbas nebūtinai bus geriausias, kokį kada nors galėjome sukurti. Jis gali turėti trūkumų, gali būti kritikuojamas, o po metų patys galbūt jį atliktume kitaip. Tačiau tai nereiškia, kad darbas bevertis ar nebaigtas. Gebėjimas pasakyti „šiam kartui pakanka“ kartais yra ne mažiau svarbus už gebėjimą pradėti.

Ar viską, ką pradėjome, būtina pabaigti?

Žinoma, ne. Kartais tęsti projektą vien todėl, kad jau investavome į jį daug laiko, reiškia dar labiau tolti nuo to, kas mums svarbu. Keičiasi aplinkybės, atsiranda naujų atsakomybių, o kai kurie ankstesni tikslai praranda prasmę. Gebėjimas laiku atsisakyti sumanymo taip pat gali būti brandus ir atsakingas pasirinkimas.

Tačiau verta atskirti sąmoningą atsisakymą nuo įpročio pasitraukti vos tik baigiasi pradinis entuziazmas. Jeigu nuolat pradedame naujus darbus ir paliekame juos tada, kai prasideda sunkesnis, mažiau įdomus etapas, galime taip ir nesužinoti, ką iš tiesų sugebame sukurti. Ne kiekvienas sunkumas yra ženklas, kad pasirinkome netinkamą kelią. Kartais tai tiesiog neišvengiama bet kokio rimtesnio darbo dalis.

Kas verta mūsų riboto laiko?

Galbūt svarbiausias klausimas vis dėlto nėra, kaip tapti produktyvesniam ar užbaigti daugiau darbų. Sunkiau nuspręsti, kurie darbai apskritai verti mūsų dėmesio, pastangų ir laiko. Negalime perskaityti visų knygų, išmokti visko, kas mus domina, ir įgyvendinti kiekvienos geros idėjos. Kiekvienas pasirinkimas neišvengiamai reiškia, kad kažko kito atsisakome. Ir būtent šis atsisakymas kartais kelia daugiau nerimo negu pats darbas.

Egzistenciniu požiūriu laisvė nėra vien galimybė rinktis iš daugybės variantų. Ji susijusi ir su gebėjimu įsipareigoti tam, ką pasirinkome, prisiimti savo sprendimo netobulumą ir išbūti su juo tuomet, kai atsiranda kitų viliojančių galimybių. Negalime žinoti, ar pasirinkome geriausią iš visų įmanomų kelių. Tačiau galime nuspręsti, kad šis kelias mums pakankamai svarbus, kad skirtume jam savo laiką, pastangas ir dėmesį.

Kartais verta sustoti ir savęs paklausti: ką šiuo metu noriu ne pradėti, o pabaigti? Kuriam sumanymui esu pasirengęs skirti laiko net tada, kai jis taps nebe toks įdomus? Ir kokių galimybių galiu sąmoningai atsisakyti, kad tai, ką pasirinkau, iš tiesų įvyktų?

Juk Odisėjas norėjo išgirsti sirenų giesmę. Bet dar labiau norėjo sugrįžti į Itakę.

edita@psichoterapijospraktika.com

Vilniaus g. 16, Vilnius

© 2026 Edita Ramanauskienė