Kas yra egzistencinė krizė ir kaip ji pasireiškia? Ar tai visada „blogai“?

Kartais gyvenime ateina momentai, kai viskas, kas anksčiau atrodė savaime suprantama, staiga pasikeičia. Žmonės, darbai, įpročiai – viskas lieka savo vietose, bet kažkas viduje ima griūti. Kyla klausimai, į kuriuos nebeturime aiškių atsakymų: Kodėl aš tai darau? Kam visa tai? Kas aš iš tikrųjų esu?

Tai gali nutikti po didelių pokyčių – netekčių, santykių pabaigos, darbo pasikeitimo ar net sėkmės akimirką, kai atrodo, kad pagaliau pasiekta tai, apie ką buvo svajota… bet viduje – tuščia. Gali būti ir taip, kad nieko išoriškai ypatingo nevyksta, bet kažkas tyliai braunasi į mintis ir kelia nerimą.

Kaip pasireiškia egzistencinė krizė?

Egzistencinė krizė – tai ne tik kilę klausimai apie gyvenimo prasmę, taigali būti ir tam tikras vidinio sąstingio jausmas. Arba:

• Nerimo ar tuštumos jausmas – kai sunku suprasti, kodėl viskas atrodo beprasmiška.

• Įprasti dalykai netenka spalvų – kai viskam, kas anksčiau teikė džiaugsmą ar jaudulį, staiga tampame abejingi ar tai net pradeda slėgti.

• Jausmas, kad atitrūkstame nuo savęs – kai savo gyvenimą matome lyg iš šalies ir nebežinome, ar tai iš tiesų mūsų kelias.

• Didelis jautrumas ir gilus mąstymas – atrodo, kad viskas, ką darome ar kas vyksta aplink, turi per daug svorio, ir sunku padaryti net paprastus sprendimus.

• Vienatvės ar izoliacijos poreikis – nes mažai kas atrodo suprantama, o kalbėtis apie „kasdienybę“ staiga tampa sunku.

Kartais tai ateina lėtai ir ilgai tęsiasi. O kartais – kaip staigus smūgis, po kurio atrodo, kad viskas, kas buvo tvirta, subyrėjo į šipulius.

Ar tai visada „blogai“?

Iš pirmo žvilgsnio egzistencinė krizė gali atrodyti kaip katastrofa. Bet ji nebūtinai yra blogis – dažnai tai ženklas, kad kažkas viduje bręsta, kad atsirado poreikis peržiūrėti, kaip gyvename, kokios vertybės ir tikslai iš tikrųjų svarbūs.

Tai gali būti perėjimo taškas.
Jei tam tikri dalykai gyvenime tampa nepakeliami, galbūt jie niekada ir nebuvo „mūsų“. Jei senos prasmės nebeveikia, tai gali reikšti, kad laikas atrasti naujas. Egzistencinė krizė dažnai yra tarsi dvasinė „perkrova“ – nepatogi, skausminga, bet teikia galimybę išgryninti, kas svarbu.

O jei atrodo, kad nieko gero čia nėra?
Kartais gali būti tiesiog labai sunku. Gali atrodyti, kad niekas neturi prasmės, kad tai – ne „kelias“, o aklavietė. Tokiais atvejais svarbu ne bandyti kuo greičiau surasti naujus atsakymus, o leisti sau būti šiame etape. Leisti sau nežinoti, kas bus toliau.

Kartais pokyčiai vyksta lėtai. Ir nebūtinai jų pabaigoje viskas bus aišku. Bet vien jau tai, kad šie klausimai kyla, rodo, kad kažkas viduje bunda ir ieško. Tai ne visada lengvas procesas, bet dažnai jis atveda į gilesnį santykį su savimi. Ir tai jau yra kažkas.