Kiek turėtume norėti?

Pastaruoju metu vis dažniau apie tai galvoju. Apie tą jausmą, kai įdedi tiek pastangų — į darbą, į santykius, į tai, kuo tiki — ir vis tiek atrodo, kad rezultatas mažas. Sakai sau: „reikia dar truputį, dar palauk, dar pakentėk.“ Bet kažkuriuo metu pavargsti. Ne nuo darbo, o nuo neišsipildžiusių lūkesčių.

Ir tada kyla klausimas: gal aš tiesiog per daug noriu? Gal turėčiau mažiau tikėtis — iš kitų, iš gyvenimo, iš savęs? Bet kai bandau norėti mažiau, pastebiu, kad kartu mažiau ir jaučiuosi gyvenanti. Tarsi viskas prigesta.

Tad gal klausimas nėra kiek norėti, o kaip norėti. Kaip norėti iš tikrųjų, bet nepasiduoti spaudimui. Kaip trokšti, ir jausti kvietimą, o ne grėsmę. Norėti tiek, kad dar galėčiau išlikti ryšyje su savimi, kai noras neišsipildo. Kad likčiau atvira, neužsidarius. „Žmogui iš tiesų reikia ne buvimo be įtampos, o kad jo pastangos siekti tikslo, būtų to vertos.“ — Viktor E. Frankl

Mums reikia prasmės — tokios, kuri rodo kryptį. Kai norą susijungiame su tuo, kas iš tiesų svarbu, jis teikia energijos išlaikyti įtampą ir nerimą, neišsekti. Bet kai noras tampa toks stiprus, kad jau nebeleidi sau pailsėti — tai jau nebe troškimas, o reikalavimas iš gyvenimo įrodymo, jog esi verta. Ir tai momentas, kai noras virsta baime. „Drąsa būti – tai drąsa priimti save kaip priimtiną /pakankamą, net jei toks sau neatrodai.“ — Paul Tillich

Tikroji drąsa galbūt, kaip sako Tillichas, neapriboti savo norų, o leisti sau norėti su atjauta net ir tada, kai dar negavai to, ko trokšti. Priimti save ne todėl, kad viskas pavyko, o todėl, kad vis dar bandai. Norėti kažko ir žinoti, kad galbūt tai niekada neįvyks - ir tame daug grožio ir skausmo. Kierkegaardas rašė: „Skausmingiausia – puoselėti lūkesčius dėl ateities, kurie niekada neišsipildys.“ Viltis labai žmogiška. Įsivaizduojame gyvenimą, koks jis galėtų būti — ir nuolat gyvename tarp to, kas yra, ir to, kas vis dar galėtų įvykti.

Šiandienos pasaulyje, kuriame galimybių daugiau nei kada nors anksčiau, taip gyventi dar sunkiau. Esame mokomi, kad viskas įmanoma: keisti karjerą, miestą, kūną, santykius. Bet kai viskas įmanoma, niekas nebėra pakankamai aišku. Tas laisvės perteklius dažnai ne išlaisvina, o paralyžiuoja. Tada stiprus troškimas jau nebe įkvepia — greičiau gąsdina, kelia kančią. „Kenčiame ne todėl, kad gyvenimas sunkus, o todėl, kad priešinamės jo sudėtingumui.“ — Emmy van Deurzen

Gal norai ir yra dalis to sudėtingumo, ir jų neturėtume slopinti. Tiesiog išmokti su jais gyventi — ramiau, lėčiau, be kovos. Gal branda ir yra iš visos širdies norėti, bet vis tiek mokėti pailsėti, be skubos ir be gėdos, kad dar nesi ten, kur trokšti būti. Tiesiog norėti — kaip ženklą, kad vis dar iš tikrųjų gyveni.