Kodėl geras seksas vis retesnis net mylinčų porų santykiuose? Esther Perel įžvalgos

Esther Perel – belgų kilmės psichoterapeutė, porų terapeutė, lektorė ir kelių tarptautiniais bestseleriais tapusių knygų autorė. Ji išgarsėjo savo įžvalgomis apie meilę, geismą, neištikimybę ir ilgalaikių santykių paradoksus. Jos TED paskaitos yra vienos žiūrimiausių pasaulyje santykių tema, o knygos „Poravimasis nelaisvėje“ (Mating in Captivity) ir „Aferos būsena“ (The State of Affairs) paskatino milijonus žmonių iš naujo pažvelgti į artumą, aistrą ir įsipareigojimą.

Kodėl geras seksas taip dažnai išnyksta net santykyje porų, kuriose partneriai myli vienas kitą kaip niekada anksčiau? Ir kodėl artumas bei emocinis intymumas savaime negarantuoja gyvybingo seksualinio ryšio, nors dažnai esame linkę taip manyti?

Galima užduoti ir kitą klausimą: ar galime geisti to, ką jau turime? Tai, ko gero, vienas svarbiausių klausimų kalbant apie ilgalaikius santykius.

Kodėl tai, kas draudžiama ar nepasiekiama, taip stipriai kaitina vaizduotę? Kodėl troškimas dažnai sustiprėja ten, kur atsiranda ribos, rizika ar prasižengimas? Ir kodėl seksas, iš kurio gimsta vaikai, neretai po jų gimimo patiria krizę? Kartais atrodo, kad kūdikio atėjimas į pasaulį poros erotiniam gyvenimui tampa savotišku smūgiu.

O kuo skiriasi meilė ir geismas? Kaip jaučiamės mylėdami ir kaip – geisdami? Būtent šie klausimai yra mano domėjimosi erotinio troškimo prigimtimi ir šiuolaikinės meilės dilemomis centre. Keliaudama po pasaulį pastebiu įdomų dėsningumą: visur, kur įsitvirtina romantinės meilės idealas, anksčiau ar vėliau pasirodo ir troškimo krizė. Tarsi kartu su romantizmu atsirastų ir iššūkis geismui.

Troškimas, geismas, aistra šiandien tapo vienos svarbiausių mūsų kultūros sąvokų. Jos siejamos su individualumu, laisvu pasirinkimu, asmeniniais troškimais ir tapatybe. Šiuolaikinėje visuomenėje meilė ir geismas susiję tiesiog neatskiriamai.

Pirmą kartą žmonijos istorijoje tikimės, kad seksualinis ryšys išliks gyvas dešimtmečius. Ne todėl, kad mums reikia susilaukti daugybės vaikų. Ne todėl, kad seksas būtų vien santuokinė pareiga. Mes norime ilgainiui neprarasti ne tik ryšio, bet ir geismo, malonumo bei erotinio gyvybingumo.

Kas padeda išsaugoti aistrą, geismą? Ir kodėl tai taip sunku?

Man atrodo, kad ilgalaikiuose santykiuose geismo stiprumas priklauso nuo mūsų gebėjimo suderinti du vienodai svarbius žmogaus poreikius. Vienas jų – saugumo. Mums reikia pastovumo, patikimumo, nuspėjamumo, vietos, kurioje galėtume atsipalaiduoti ir jaustis namuose.

Tačiau kartu mums reikia ir visai ko kito. Nuotykių. Naujumo. Paslapties. Rizikos. Netikėtumo. Nežinomybės.

Štai čia ir slypi paradoksas. Mes tikimės, kad vienas žmogus taps ir mūsų saugiu uostu, ir vartais į nežinomą pasaulį.

Anksčiau tokio lūkesčio beveik nebuvo. Santuoka pirmiausia buvo ekonominė ir socialinė institucija. Ji suteikdavo galimybių kurti partnerystę, vaikų auginimo sąlygas, socialinį statusą ir bendrą gyvenimo projektą.

Šiandien iš partnerio norime kur kas daugiau. Norime, kad jis būtų mūsų geriausias draugas, artimiausias patikėtinis, emocinė atrama ir aistringas meilužis. O visa tai turi tęstis gerokai ilgiau nei bet kada anksčiau, nes gyvename beveik dvigubai ilgiau nei mūsų protėviai. Todėl ateiname pas vieną žmogų ir tikimės gauti tai, ką anksčiau suteikdavo visa bendruomenė.

Duok man priklausymo jausmą. Duok man tapatybę ir tęstinumą. Bet kartu suteik galimybę pajusti ir paslapties, transcendencijos, nuostabos. Būk mano ramybė ir mano jaudulys. Suteik man pažįstamumo ir naujumo patirčių. Būk nuspėjamas ir kartu nuolat mane nustebink.

Šie lūkesčiai mums atrodo visiškai natūralūs. O kai susiduriame su sunkumais, dažnai tikimės, kad situaciją išgelbės nauji seksualiniai žaislai, apatinis trikotažas ar technikos.

Tačiau čia susiduriame su kur kas gilesnio sluoksnio – egzistencinio – priežastingumu. Man atrodo, kad geismo krizė dažnai yra vaizduotės krizė.

Todėl verta vėl grįžti prie klausimo: kodėl geras seksas taip dažnai išnyksta? Koks iš tiesų yra meilės ir geismo santykis? Kaip jie vienas kitą palaiko ir kaip vienas kitam trukdo?

Čia ir slypi erotikos paslaptis. Jeigu meilę reikėtų apibūdinti vienu veiksmažodžiu, greičiausiai tai būtų žodis „turėti“. O geismą geriausiai nusako kitas veiksmažodis – „norėti“.

Meilėje norime turėti. Norime pažinti mylimą žmogų. Norime sumažinti atstumą tarp mūsų. Norime panaikinti nežinomybę ir įtampą. Siekiame artumo.

Tačiau geismas veikia kitaip. Mus retai traukia vietos, kuriose jau esame buvę šimtus kartų. Visiškai pažįstami dalykai sunkiai išlaiko susidomėjimą. Geisdami ieškome Kito – žmogaus, kuris išlieka šiek tiek kitoks, šiek tiek nepažinus. Žmogaus, kurį galime aplankyti, bet ne visiškai užvaldyti.

Todėl kartais sakau, kad ugniai reikia oro. O troškimui reikia erdvės.

Skamba gana abstrakčiai. Tačiau pastaruosius kelerius metus, keliaudama po daugiau nei dvidešimt šalių su knyga „Poravimasis nelaisvėje“ (Mating in Captivity), uždaviau žmonėms vieną klausimą: kada partneris jus labiausiai traukia?

Turiu omenyje ne vien seksualinį potraukį. Kada jis jus labiausiai domina? Kada labiausiai norisi būti šalia jo?

Nepaisant kultūrinių, religinių ar lyčių skirtumų, atsakymai visame pasaulyje buvo stebėtinai panašūs.

Pirmoji atsakymų grupė skambėjo taip: mane partneris labiausiai traukia tada, kai jo nėra šalia. Kai jis išvykęs. Kai esame atsiskyrę. Kai po kurio laiko vėl susitinkame. Tokiomis akimirkomis vėl įsijungia vaizduotė. Vėl galiu įsivaizduoti save kartu su tuo žmogumi. Atsiranda ilgesys, o ilgesys yra vienas svarbiausių troškimo ingredientų.

Tačiau dar įdomesni buvo antrosios grupės atsakymai.

Mane partneris labiausiai traukia tada, kai matau jį savo stichijoje. Kai jis kuria studijoje. Kai stovi scenoje. Kai daro tai, kas jam iš tiesų svarbu. Kai matau jį vakarėlyje, įdomiai bendraujantį su kitais žmonėmis. Kai matau jį pasitikintį savimi, gyvą, įsitraukusį.

Iš esmės žmones traukia partnerio gyvybingumas.

Galbūt tai vienas universaliausių erotinio potraukio šaltinių – matyti kitą žmogų spindintį, pasitikintį savimi ir tvirtai stovintį ant savo kojų. Įdomu tai, kad žmonės retai pasakoja apie geismą tada, kai yra visiškai susilieję vienas su kitu. Bet jie taip pat nekalba apie geismą tada, kai tarp jų atsiranda toks didelis atstumas, kad vienas kito nebemato.

Geismas dažniausiai atsiranda kažkur per vidurį.

Kai į partnerį galiu pažvelgti iš tam tikro atstumo. Kai žmogus, kurį pažįstu daugelį metų, staiga vėl tampa šiek tiek paslaptingas. Šiek tiek neperprantamas. Šiek tiek nepasiekiamas. Būtent šioje erdvėje tarp manęs ir kito gimsta erotinis impulsas. Judesys kito link. Kaip yra pasakęs Marcelis Proustas – tikrasis atradimas nėra naujų vietų paieška. Tai gebėjimas pažvelgti naujomis akimis.

Kartais pamatau savo partnerį darantį tai, kas jam iš tiesų svarbu, ir akimirksniu pasikeičia mano žvilgsnis. Tą akimirką vėl prisimenu, kad šalia manęs gyvena žmogus, kurio niekada iki galo nepažinsiu.

Ir čia atsiranda dar vienas svarbus dalykas.

Kalbėdami apie troškimą dažnai pamirštame, kad jame beveik nėra poreikio. Niekam nieko nereikia. Kitaip tariant, geismas nėra rūpinimasis. Rūpinimasis yra viena gražiausių meilės išraiškų. Tačiau erotiniam troškimui jo poveikis dažnai priešingas. Dar neteko sutikti žmogaus, kuris degtų geismu tam, nuo kurio visiškai priklauso.

Norėti kito žmogaus yra viena. Jausti, kad be jo negali išgyventi, – visai kas kita. Tai ypač gerai žino moterys. Juk viskas, kas stiprina globos, priežiūros ir tėvystės ar motinystės funkcijas, dažnai sumažina erotinę įtampą. Ir tam yra savų priežasčių.

Trečiosios grupės atsakymai gbuvo susiję su netikėtumu.

Mane partneris labiausiai traukia tada, kai jis mane nustebina. Kai kartu juokiamės. Kai pamatau jį kitokį nei įprastai. Kažkas kartą man pasakė: „Kai jis apsivelka smokingą.“ Kitam žmogui tai gali būti kaubojiški batai. Esmė ne drabužis. Esmė – naujumas.

Tačiau naujumas nėra naujų seksualinių technikų rinkinys. Naujumas kyla iš to, kokias savo dalis parodome kitam žmogui. Kuri mūsų pusė tampa matoma? Nes seksas nėra vien tai, ką darome. Seksas yra erdvė, į kurią įžengiame. Erdvė savyje ir tarp mūsų. Todėl verta paklausti: kur jūs keliaujate sekse? Su kokiomis savo dalimis ten susitinkate? Ką ten bandote išreikšti?

Gal tai vieta, kur ieškote dvasinio susiliejimo ir transcendencijos? Žaismingumo ir išdykėliškumo? Gal tai vieta, kur galima saugiai išreikšti agresiją? Gal tai vienintelė erdvė, kurioje galite paleisti kontrolę ir nebesijausti atsakingi už viską? Gal ten pasirodo jūsų vaikiški norai, fantazijos ar troškimai?

Ir dažnai tai pasako apie mus daugiau, nei esame pasirengę pripažinti.

Seksas nėra vien elgesys – jis turi savo kalbą. Būtent tos kalbos poezija mane ir domina, todėl pradėjau tyrinėti tai, ką vadinu erotiniu intelektu.

Gyvūnai poruojasi. Tai biologija, instinktas, gamtos programa. Tačiau žmonės turi ne tik seksualinį, bet ir erotinį gyvenimą. O tai reiškia, kad mūsų seksualumas yra perkeistas vaizduotės. Mes vieninteliai galime valandų valandas skrajoti erotinių fantazijų pasaulyje net nieko neliesdami. Galime geisti, svajoti, fantazuoti, užsiminti. Kartais net nebūtina nieko daryti.

Mes galime patirti vieną galingiausių troškimo variklių – laukimą. Gebėjimą įsivaizduoti tai, kas dar nevyksta, ir jausti taip, tarsi jau vyktų. Patirti būsimą susitikimą dabar. Gyventi tarp tikrovės ir vaizduotės. Tai būsena, kai iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta, tačiau kartu vyksta viskas.

Todėl mąstydama apie erotiką pradėjau mąstyti apie sekso poeziją. Jeigu erotiką laikytume savotišku intelektu, tai būtų gebėjimas, kurį galima ugdyti. Jį maitina vaizduotė, žaismingumas, smalsumas, naujumas ir paslaptis. Tačiau svarbiausias ingredientas, regis, yra būtent vaizduotė.

Vis dėlto, norėdama suprasti, kas ilgalaikiuose santykiuose išlaiko erotinę kibirkštį, turėjau grįžti prie pačios erotikos esmės. Ir netikėtai į šį klausimą mane nuvedė ne geismas, o traumos prisiminimai.

Užaugau Belgijoje, Holokaustą išgyvenusių žmonių bendruomenėje. Man atrodė, kad joje egzistavo dvi žmonių grupės: tie, kurie išgyveno, ir tie, kurie sugebėjo sugrįžti į gyvenimą. Tie, kurie tiesiog išgyveno, dažnai liko labai arti žemės. Jie sunkiai pasitikėjo, sunkiai mėgavosi, sunkiai atsipalaidavo. Kai žmogus nuolat budrus, nerimastingas ir nesaugus, jam sunku pakelti galvą į dangų. Sunku žaisti. Sunku kurti. Sunku geisti.

Tačiau buvo ir kita grupė – žmonės, kurie suprato erotiką kaip priešnuodį mirčiai. Jie žinojo, kaip likti gyvi.

Vėliau, klausydamasi porų, kurios kentėjo dėl išnykusio seksualinio ryšio, pradėjau girdėti kai ką labai svarbaus. Iš pradžių žmonės sakydavo: „Noriu daugiau sekso.“ Tačiau ilgiau klausantis paaiškėdavo, kad dažniausiai jie nori ne daugiau sekso. Jie nori daugiau gyvybės. Daugiau gyvybingumo. Daugiau atsinaujinimo. Daugiau energijos. Jie ilgisi tos būsenos, kurią kadaise jiems suteikdavo erotinis ryšys.

Todėl pradėjau užduoti kitokį klausimą. Ne „Kas mane atstumia?“ Ir ne „Tu mane atstumi, kai...“ Bet: „Aš pats save uždarau, kai...“ arba „Aš pats išjungiu savo troškimą, kai...“

Ir tada pasipylė atsakymai.

Aš išjungiu save, kai jaučiuosi miręs viduje. Kai man nepatinka mano kūnas. Kai jaučiuosi pasenęs. Kai neturiu laiko sau. Kai visą laiką tik rūpinuosi kitais. Kai man nesiseka darbe. Kai prarandu pasitikėjimą savimi. Kai nebejaučiu savo vertės. Kai nebetikiu, kad turiu teisę norėti, imti ar patirti malonumą.

Tuomet pradėjau užduoti ir priešingą klausimą: „Kada aš užsidegu?“ Dažniausiai žmonės klausia: „Kas mane užveda?“ Tačiau daug įdomiau paklausti: „Kada aš pats tampu gyvas?“

Ir čia išryškėja vienas svarbiausių meilės ir geismo paradoksų. Tie patys dalykai, kurie maitina meilę – rūpestis, atsakomybė, saugumas, patikimumas, tarpusavio globa, – kartais tampa tuo, kas silpnina troškimą. Nes geismas atsineša ir jausmus, kuriems rodos su meile ne visada pakeliui. Pavydą. Savininkiškumą. Agresiją. Galios troškimą. Dominavimą. Beatodairiškumą. Žaidimą su ribomis.

Ir galbūt todėl daugelį mūsų naktį jaudina tai, kam dienos šviesoje išsakome nepritarimą.

Erotinis protas nėra labai politiškai korektiškas.

Jeigu visi fantazuotume tik apie rožių žiedlapius, romantišką muziką ir žvakių šviesą, apie erotiką nebūtų tiek įdomių pokalbių. Tačiau mūsų vidinis pasaulis yra gerokai sudėtingesnis. Jame gyvena troškimai, vaizdiniai ir fantazijos, kurių ne visada drįstame parodyti net mylimam žmogui. Dažnai manome, kad meilė reikalauja nesavanaudiškumo, tačiau troškimas remiasi kiek kitokia logika.

Troškime slypi tam tikras savanaudiškumas – gerąja šio žodžio prasme. Tai gebėjimas neprarasti savęs kito akivaizdoje, išlaikyti ryšį su savo vidiniu pasauliu, savo kūnu ir savo norais. Būtent čia prasideda viena svarbiausių meilės ir geismo įtampų.

Visą gyvenimą bandome suderinti du vienodai svarbius poreikius: ryšio ir atskirumo, saugumo ir nuotykio, priklausymo ir autonomijos. Šią įtampą galime pamatyti jau mažame vaike. Jis sėdi tėvams ant kelių, jaučiasi saugus, mylimas ir globojamas. Tačiau anksčiau ar vėliau nusisuka ir leidžiasi tyrinėti pasaulio. Jį traukia tai, kas nauja, nepažinta ir dar neatrasta.

Galbūt būtent čia prasideda troškimas. Jis prasideda smalsume, judesyje į nežinomybę, noro tyrinėti impulse.

Tačiau tyrinėdamas pasaulį vaikas nuolat atsisuka atgal. Jeigu jis mato žmogų, kuris sako: „Pirmyn. Pasaulis įdomus. Eik ir tyrinėk. Aš būsiu čia, kai sugrįši“, tuomet jis gali patirti du dalykus vienu metu – ryšį ir laisvę. Jis gali visiškai pasinerti į žaidimą, vaizduotę ir atradimus, žinodamas, kad turi saugią vietą, į kurią gali sugrįžti.

Tačiau ne visi gauna tokią žinutę. Kartais atsigręžę jie mato žmogų, kuris nerimauja, tarsi klausia: „Kam tau ten eiti? Argi čia, su manimi, nepakanka? Kodėl tau reikia kažko daugiau?“ Tuomet vaikas pradeda mokytis kitokios meilės.

Vieni išmoksta labai anksti grįžti atgal. Jie atsisako dalies savęs, kad neprarastų ryšio. Prarasiu laisvę, kad neprarasčiau meilės. Tokie žmonės dažnai tampa itin atsakingi, rūpestingi ir jautrūs kitų poreikiams. Jie puikiai moka globoti, tačiau sunkiau leidžia sau žaisti, tyrinėti, rizikuoti ar patirti malonumą.

Išvertus į suaugusiųjų kalbą, ši istorija niekur nedingsta. Ji persikelia ir į mūsų seksualinį gyvenimą. Yra žmonių, kurie net geisdami vis dar žvalgosi per petį: „Ar tu neįsižeisi? Ar nepyksi? Ar manęs neatstumsi? Ar vis dar būsi šalia?“ Jie gali būti fiziškai labai arti partnerio, tačiau viduje niekada iki galo neatsipalaiduoja.

Dažnai būtent jie pasakoja, kad santykių pradžioje viskas buvo daug aistringiau. Pradžioje artumas dar nebuvo toks stiprus, kad pradėtų slopinti troškimą. Tačiau ilgainiui kuo stipresnis tapo ryšys, tuo stipresnis tapo ir atsakomybės jausmas. O kuo labiau jaučiausi atsakingas už tave, tuo sunkiau buvo tavo akivaizdoje paleisti kontrolę.

Štai kodėl geismo išsaugojimas ilgalaikiuose santykiuose yra nuolatinis balansavimas tarp saugumo ir laisvės. Mums reikia saugumo, kad galėtume atsitraukti. Tačiau jeigu negalime atsitraukti, negalime ir geisti. Negalime visiškai pasinerti į malonumą, nes esame pernelyg užsiėmę gyvendami kito žmogaus galvoje, jo poreikiuose ir lūkesčiuose, užuot gyvenę savo kūne.

Per daugelį metų pastebėjau, kad poros, kurioms pavyksta išlaikyti erotinę kibirkštį, turi keletą bendrų bruožų. Pirmiausia jos gerbia seksualinį privatumą. Jos supranta, kad kiekvienas žmogus turi vidinę erotinę erdvę, kuri iki galo nepriklauso santykiui. Tai asmeninė teritorija, kurios nereikia visiškai kontroliuoti ar paaiškinti.

Jos taip pat supranta, kad preliudija neprasideda likus penkioms minutėms iki sekso. Tam tikra prasme ji prasideda vos pasibaigus ankstesniam artumui. Erotinis gyvenimas nėra atskiras vakaro įvykis. Tai nuolat kuriama erdvė.

Dar viena svarbi įžvalga – erotinė erdvė labai skiriasi nuo kasdienio gyvenimo erdvės. Tai vieta, kur trumpam paliekame darbų sąrašus, pareigas, atsakomybes ir rūpesčius. Vieta, kur nustojame būti vadybininkais, tėvais, organizatoriais ar problemų sprendėjais.

Troškimui sunku kvėpuoti ten, kur nuolat dominuoja atsakomybė.

Erotiškos poros taip pat žino, kad aistra nėra pastovi būsena. Ji panaši į mėnulį – kartais pilna, kartais sumažėjusi, kartais trumpam visai pasislėpusi. Tačiau jos nebijo šių ciklų. Jos moka aistrą susigrąžinti.

Ir moka tai padaryti todėl, kad atsisakė vieno labai gajaus mito – spontaniškumo mito. Mito, kad geismas vieną dieną tiesiog nukris iš dangaus, kol lankstysime skalbinius ar tvarkysime virtuvę. Ilgalaikiuose santykiuose geismas dažniausiai nėra atsitiktinumas. Jis yra pasirinkimas. Dėmesys. Ketinimas. Sąmoningas sugrįžimas vienas prie kito.

Įsipareigojęs seksas nėra mažiau aistringas seksas. Jis tiesiog yra sąmoningas seksas. Tai seksas, kuriam sukuriama vietos. Seksas, kuriam pasirenkama skirti dėmesio. Seksas, prie kurio sąmoningai sugrįžtama vėl ir vėl.

Ir galbūt būtent todėl ilgalaikė meilė nėra geismo pabaiga. Ji tik kviečia išmokti jį atkurti iš naujo.

Kontaktai:

© 2024. All rights reserved.

edita@psichoterapijospraktika.com

Vilniaus g. 16, Vilnius