Kodėl pasakyti „ne“ neužtenka: apie pyktį, ribas ir norą apsiginti

Kodėl pasakyti „ne“ neužtenka: apie pyktį, ribas ir norą apsiginti

Kalbant apie ribas, dažnai sakoma, kad sunkiausia yra išmokti pasakyti „ne“. Tačiau kai kuriems, įskaitant ir mane, sunkumas slypi visai kitur. „Ne“ pasakyti visai lengva. Sunkiau tai pasakyti ir atsispirti poreikiui įrodyti savo teisumą, surinkti kiek įmanoma daugiau nenuginčijamų argumentų, parodyti kitam jo vietą ar durti ten, kur pataikius, kitas pasijustų silpnesnis.

Pasiekus ribas kyla pyktis

Tai visiškai natūraliai nutinka, kai kažkur kažkas peržengia mūsų ribą. Iš mūsų kažko reikalauja. Bando persiderėti tai, dėl ko jau buvome sutarę. Nepaiso mūsų „ne“. Kalba iš aukšto. Elgiasi taip, tarsi mūsų norai būtų mažiau svarbūs. Tuomet kūne iš karto pajuntame atsaką. Galbūt įsitempia veido, o ypač žandikaulio raumenys. Sugniaužia gerklę. Sutraukia pilvą. Ir dar nespėję gerai suprasti, kas vyksta, viduje jau esame pasiruošę gintis.

Tuomet vien pasakyti „ne“ gali atrodyti per maža. Norisi turėti atsiremti į kažką tvirtesnio. Įstatymą. Sutartį. Taisyklę. Profesinę normą. Faktus. Autoritetą. Rinkos logiką. Kažką, kas įrodytų ne tik tai, kad aš nenoriu, bet ir tai, kad esu objektyviai teisi.

Kodėl kartais neužtenka tiesiog pasakyti „man tai netinka“?

Nes pasakę tik „man netinka“ jaučiamės netvirtai, pažeidžiami. Nėra teisėjo, kuris patvirtintų, kad mano teisė nubrėžti čia ribą pagrįsta. Kitas gali nusivilti. Supykti. Pagalvoti, kad esu savanaudiška, nepatogi ar pernelyg reikli. Bloga. Užsispyrusi.

O jeigu ankstesnėje mano gyvenimo patirtyje kito žmogaus pyktis, nepritarimas ar galia reiškė pažeminimo, atstūmimo ar bejėgiškumo grėsmę, vien savo noru pasiremti gali būti sunku. Tuomet daug saugiau turėti „geležinių argumentų“. Ne tik ramiai pasakyti - „aš su tuo nesutinku.“. Bet ir - „jūs neturite teisės taip elgtis.“ Arba vietoje tvirto „nenoriu keisti mūsų susitarimo.“ griebtis „tokios ir tokios taisyklės aiškiai sako, kad turi būti taip.“

Argumentai gali būti visiškai teisingi. Tačiau kartais verta savęs paklausti: ar šiuo metu man iš tiesų reikia jų griebtis, ar aš taip bandau apsisaugoti nuo daug sunkiau pakeliamos patirties – tiesiog būti žmogumi, kuris paprastai pasakė kitam „ne“?

Pyktis nėra priešas

Psichoterapijoje nesiekiame išmokti pyktį visuomet slopinti. Pyktis gali būti labai svarbi gyvybinė jėga. Jis, jo siučiamas signalas padeda aiškiau pajusti: čia mano riba, šito nenoriu, man tai nepriimtina, turiu teisę sustabdyti tai, kas vyksta.

Kartais žmogui kaip tik reikia iš naujo atrasti santykį su pykčiu, kurį ilgai buvo išmokęs slopinti. Tačiau -atrandant kaip pastebėti momentą, kai gali nuspręsti ar verta naudotis pykčiu, kaip jėga, reikalinga ribai išlaikyti, ar kaip jėga kitam nugalėti.

Riba gali būti apginta labai tvirtai pareiškus: „Ne. Man tokios sąlygos netinka.“ „Mes buvome susitarę kitaip ir aš nenoriu keisti susitarimo.“ „Suprantu, kad jūs norėtumėte kitaip. Aš nesutinku.“ Čia ne nuolaidžiavimas. Ir ne agresija.

Kai pradedame kurti „bylą“ prieš kitą

Kartais galima pastebėti labai įdomų vidinio vyksmo momentą. Dar vykstant pokalbiui, savo galvoje jau pradedame rinkti savotišką „bylą“ vidiniam teismui. Prisimename ankstesnius žmogaus poelgius. Atsirandame mūsų situacijos vertinimą pagrindžiančių taisyklių ir argumentų. Mintyse jau aiškinamės, kodėl mūsų pozicija racionali, morališkai teisinga ar teisiškai nepriekaištinga. Mums patiems tai gali būti ženklas, kad signalas apie ribą jau įjungė dažniausiai senai įsitvirtinusią gynybinę poziciją.

Tuomet verta trumpam savęs paklausti: Ar man dabar reikia įrodyti, kad esu teisi, ar užtenka pasakyti, ko aš nenoriu? Kartais to visiškai pakanka.

Riba, o ne žmogus

Yra dar vienas paprastas orientyras. Kai gynybinė pozicija suaktyvėja, lengva nuo žmogaus elgesio pereiti prie paties žmogaus: „gal jūs nepatikimas.“ „gal jūs nesugebate, nepajėgus...“ „jūs visada...“ „jums rūpi tik...“ Tą akimirką jau nebeginame vien savo ribų. Pradedame interpretuoti ir vertinti kitą.

O galima pabandyti sustoti vienu žingsniu anksčiau: taikinys- ne žmogus, o jo veiksmas, ne jo charakteris – mano ribų apsauga. Ne „jūs nepatikimas“, o - „buvome susitarę kitaip.“ Ne „jūs manimi naudojatės“, o -„Šito daryti nenoriu.“

Tai gali skambėti net stipriau, nes nebereikia laimėti į aklavietę ir nusivylimą vedančio ginčo dėl to, koks yra kitas žmogus.

Kiek jėgos iš tikrųjų reikia?

Galbūt brandžiai nubrėžta riba nebus nei minkšta, nei kieta. Tiesiog pakankama. Kartais pakanka pasakyti:„ne“, jeigu žmogus spaudžia: „ne, man tai netinka.“ O jei jau ir toliau nepaiso ribų, gali prireikti taisyklių, sutarties, institucijos ar teisinių priemonių.

Tai nereiškia silpnumo. Svarbu tik neįjungti trečiojo gynybos lygio tada, kai situacijai būtų pakakę pirmojo. Gal vienas iš brandos ženklų ir yra gebėjimas ne atsisakyti savo jėgos, o kaskart vis tiksliau pasirinkti, kiek jos šiuo metu reikia.

Tarp impulso ir atsako gali būti vietos pasirinkti

Kartais kūnas grėsmę pastebi anksčiau už mintį. Įsitempia gerklė. Veidas. Pilvas. Pasikeičia balsas. Šiuos pojūčius galima pamažu išmokti atpažinti ne kaip komandą pulti, o kaip signalą: „Mano gynyba jau įsijungė.“

Ir tada nebūtina ilgai analizuoti ar nusiraminti. Gal užtenka įsiminti ir sau pasakyti vieną trumpą priminimą: ginsiu ribą, bet nepulsiu žmogaus. Riba, ne žmogus. Pasakyti tai, ką reikia pasakyti. Ir sustoti. Neatsisakant nei savo pykčio, nei jėgos, nei teisės gintis. Psichoterapijoje galima tyrinėti ne tik tai, ar mokame nustatyti ribas, bet ir tai, kas su mumis atsitinka, kai jas nustatome. Kodėl vieno žmogaus prašymą galime ramiai atmesti, o kito – išgyvename kaip grėsmę? Kodėl kartais po savo „ne“ jaučiamės kalti, o kartais mums prireikia pykčio ir daugybės argumentų, kad išdrįstume nesutikti?

Kartais kelias į tvirtesnes ribas prasideda ne nuo mokymosi pasakyti griežtesnį „ne“, o nuo supratimo, kodėl mano „ne“ man pačiam kartais atrodo nepakankamas.

Tik pamažu atrandant, kad kartais mano „ne“ gali visiškai pakakti mano tikslui pasiekti ir be visų papildomų geležinių įrodymų. Nes už jo stoviu aš, o ne mano baimės iš praeities.

Kontaktai:

© 2024. All rights reserved.

edita@psichoterapijospraktika.com

Vilniaus g. 16, Vilnius