Kodėl sunku leisti sau ilsėtis? Vidinės nuostatos, trukdančios atsipalaiduoti

Ilsėtis – atrodytų, turėtų būti natūralu kasdien. Kūnas pavargsta, protas išsikrauna, reikia sustoti, atsikvėpti, atsigauti. Bet kartais, užuot leidę sau ilsėtis, pajuntame nerimą, kaltę ar vidinį diskomfortą. Tarsi ilsėtis būtų nelegalu, tarsi reikėtų tai užsitarnauti.

Kodėl taip sunku tiesiog būti, užuot visada stengusis kažką veikti?

Poilsis kaip „dykaduoniavimas“

Viena iš labiausiai įsišaknijusių nuostatų – kad poilsis yra neveiklumas, o neveiklumas yra tingėjimas.

✔ Jei nieko nedarau – vadinasi, švaistau laiką.
✔ Jei ilsėsiuosi – kiti padarys daugiau, o aš atsiliksiu.
✔ Jei nesu užsiėmęs – vadinasi, nesu naudingas.

Tokia logika veda į nuolatinį savęs stūmimą, kai poilsis tampa ne būtinybe, o kažkuo, ką reikia pateisinti. „Galėsiu pailsėti, kai padarysiu X, kai pasieksiu Y, kai užsitikrinsiu Z…“ Tačiau kai X, Y, Z jau įvykdyti, dažniausiai iškyla nauji dalykai, ir laikas poilsiui vis atidedame.

Poilsis kaip „neefektyvumas“

Šiuolaikinėje kultūroje vertinamas produktyvumas. Kuo daugiau padarome, kuo efektyviau išnaudojame laiką – tuo, atrodo, esame „vertingesni“. Ilsėtis dažnai reiškia nekurti, nejudėti, nesiekti, todėl gali kilti jausmas, kad švaistome laiką, kuris galėtų būti skirtas „kažkam naudingam“. Tuomet,

✔ Net ilsintis, kyla mintis: „Kaip galėčiau šią valandą išnaudoti naudingiau?“
✔ Poilsis tampa dar vienu „projektu“: skaityti prasmingas knygas, daryti „teisingą“ jogą, mokytis naujų dalykų.
✔ Užsimiršti ir atsipalaiduoti atrodo „neproduktyvu“, todėl net poilsio metu reikia jausti, kad kažką pasiekėme.

Bet kai poilsis tampa dar vienu užduočių sąrašu, iš tikrųjų jis nebeatlieka savo funkcijos – jis nebeatkuria energijos.

Poilsis ir kaltė

Kai kada tiek save "prisukame", kad vos sustoję pajunta nemalonų vidinį jausmą – kaltę.

💡 Kaltė, kad „kitiems irgi sunku“, todėl negaliu ilsėtis.
💡 Kaltė, kad „galėčiau padaryti dar daugiau“, bet sustojau.
💡 Kaltė, kad „esu savanaudis“, jei skiriu laiką sau.

Toks mąstymas ypač būdingas žmonėms, kurie daug rūpinasi kitais, prisiima atsakomybę už aplinkinius, yra įpratę būti tais, kurie „atlaiko viską“. Ilsėtis gali atrodyti kaip kažkieno išdavystė – tarsi jei sustosi, tai reikš, kad nepakankamai stengeisi, nepakankamai davei.

Bet tuomet vadinasi, ilsėtis niekada negalėtume – nes gyvenime visada bus kas nors, kam reikia pagalbos.

Kai poilsis sukelia nerimą

Kai įprantame gyventi įtampoje, gali būti sunku ilsėtis, nes tenka būti su savimi. Ilsėdamiesi turime sustoti, pajusti save, įsiklausyti. Ir kartais tai būna sunkiau nei nuolat būti užsiėmusiu.

✔ Kai sustoji, kyla mintys, nuo kurių norėjai pabėgti.
✔ Kai ilsiesi, pajunti emocijas, kurioms anksčiau nebuvo vietos.
✔ Kai nėra veiklos, apima nerimas – kas aš be savo „užimtumo“?

Tokiu atveju darbas ar užimtumas tampa būdu pabėgti nuo savęs, o poilsis – grėsmingu susitikimu su vidine tiesa.

Kaip mokytis ilsėtis?

Ilsėtis nereikia „užsitarnauti“. Poilsis yra ne apdovanojimas už gerą darbą, o būtinas atokvėpis, kad apskritai būtų įmanoma gebėti dirbti.

✔ Jei ilsėtis sunku – verta paklausti savęs, kodėl. Kas kyla viduje, kai bandau sustoti? Kokias žinutes esu gavęs apie poilsį?
✔ Jei ilsintis kyla kaltė – ką ji sako? Kam aš jaučiuosi skolingas? Kodėl laikau save atsakingu už viską?
✔ Jei ilsėtis baisu – ar aš iš tikrųjų bijau poilsio, ar bijau būti vienas su savo mintimis?

Poilsis nėra prabanga. Tai ne „dykaduoniavimas“ ir ne „silpnumo ženklas“. Poilsis yra dalis sveiko gyvenimo ritmo. Be jo viskas, ką darome, anksčiau ar vėliau tampa nebe gyvenimu, o išgyvenimu.