Jautrumas kritikai, savivertė, gėda ir vidinis kritikas.

5 min read

Kartais užtenka vienos pastabos, vieno komentaro ar kelių neatsargiai ištartų žodžių, kad nuotaika pasikeistų visai dienai. Kritika gali būti išsakyta darbe, santykiuose, šeimoje ar net visai nepažįstamo žmogaus. Iš šalies ji gali atrodyti nedidelė ir nereikšminga, tačiau viduje sukelti stiprią emocinę reakciją. Žmogus pradeda galvoti apie pokalbį vėl ir vėl, mintyse kartoja sakinius, analizuoja savo elgesį, ieško, ką galėjo pasakyti kitaip. Kartais kyla pyktis, kartais gėda, kartais liūdesys ar nusivylimas savimi. Tokiose situacijose dažnai kyla klausimas: kodėl mane tai taip paveikė?

Daugelis žmonių dėl to pradeda save kritikuoti dar labiau. Jie sako sau, kad yra pernelyg jautrūs, kad turėtų išmokti nekreipti dėmesio, kad kiti juk taip nesureikšmina pastabų. Tačiau stipri reakcija į kritiką dažniausiai nėra silpnumo ženklas. Dažnai ji atskleidžia kažką svarbaus apie žmogaus santykį su savimi, jo savivertę, ankstesnes patirtis ir poreikį būti priimtam.

Kritika beveik niekada nebūna tik apie dabartį

Nors kritika įvyksta konkrečiu momentu, emocinė reakcija į ją dažnai yra daug senesnė už pačią situaciją. Du žmonės gali išgirsti tą pačią pastabą ir sureaguoti visiškai skirtingai. Vienam ji bus tiesiog informacija, kurią galima apsvarstyti, o kitam taps priežastimi ilgai abejoti savimi.

Taip nutinka todėl, kad kritika dažnai paliečia ne tik tai, ką padarėme, bet ir tai, kaip apie save galvojame. Jeigu žmogus ilgą laiką jautė, kad jo vertė priklauso nuo pasiekimų, mokėjimo išvengti klaidų ar kitų žmonių pritarimo, kritika gali būti išgyvenama kaip daug didesnė grėsmė. Tuomet pastaba nuskamba ne kaip komentaras apie konkretų veiksmą, o kaip paties žmogaus vertinimas. Nors kitas žmogus galbūt kalba apie vieną situaciją, viduje tai gali būti išgirsta kaip žinutė: „Tu nepakankamai geras.“

Būtent todėl kartais dėl kritinių pastabų skauda daug stipriau, nei, atrodytų, turėtų. Jie prisiliečia prie jautrių vietų, kurios tokios buvo dar iki to pokalbio.

Kai savęs vertinimas priklauso nuo kitų nuomonės

Visiems žmonėms svarbu būti priimtiems. Norime priklausyti, būti matomi, suprasti ir vertinami. Tai netgi pirminiai žmogaus poreikiai. Tačiau problema atsiranda tada, kai savo vertę pradedame matuoti beveik vien pagal kitų žmonių reakcijas.

Jeigu žmogus gerai jaučiasi tik tada, kai yra giriamas, vertinamas ar patvirtinamas, kritika tampa itin skausminga. Ji tarsi atima pagrindą po kojomis. Tokiu atveju palanki nuomonė suteikia trumpalaikį saugumo jausmą, tačiau jį nuolat reikia iš naujo paremti dar vienu pagyrimu, pripažinimu. Kiekvienas neigiamas komentaras vėl sugrąžina abejones savimi.

Psichoterapijoje dažnai tenka matyti žmones, kurie yra labai stengiasi būti atsakingi, darbštūs ir rūpestingi. Jie daug duoda kitiems, stengiasi būti geri partneriai, kolegos ar tėvai. Tačiau po šiomis nuolatinėmis pastangomis kartais slypi ne tik nuoširdus rūpestis, bet ir baimė būti nepakankamiems, nepastebėtiems arba atstumtiems. Kai žmogus jaučiasi vertingas tik tada, kai atitinka lūkesčius, kritika reiškia ne paprastą grįžtamąjį ryšį, o grėsmę jo savivertei.

Jautrumas kritikai ir jautrumas apskritai

Kartais stipri reakcija į kritiką susijusi ne tiek su žema saviverte, kiek su žmogaus jautrumu. Jautresni žmonės dažnai labai gerai pastebi kitų emocijas, nuotaikų pokyčius, balso toną ar santykio atmosferą. Jie greitai pajunta nusivylimą, įtampą ar atstumą. Tai gali būti vertinga savybė, padedanti geriau suprasti kitus ir kurti artimus ryšius.

Tačiau ši savybė turi ir kitą pusę. Kai žmogus labai atidžiai stebi kitų reakcijas, jis gali pradėti joms suteikti pernelyg didelę reikšmę. Viena kritiška pastaba tampa įrodymu, kad kažkas negerai. Vienas nepatenkintas žvilgsnis atrodo kaip atstūmimas. Vienas konfliktas pradeda kelti abejones visais santykiais.

Tuomet žmogus dažnai kenčia ne dėl pačios kritikos, o dėl išvadų, kurias apie save remiantis tuo padaro. Kritika tampa ne informacija apie situaciją, o informacija apie jo vertę kaip žmogaus.

Gėda – dažnai nematoma kritikos pusė

Kai kalbame apie jautrumą kritikai, labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kur pastebime gėdos jausmą. Psichologijoje skiriama kaltė ir gėda. Kaltė susijusi su tuo, ką padarėme. Ją pastebėję galime pripažinti klaidą ir prisiimti atsakomybę. Gėda susijusi su tuo, kaip vertiname save. Ji ne apie veiksmą, o apie patį žmogų.

Kai kritika prisiliečia prie gėdos, reakcija būna daug stipresnė. Tuomet žmogus nebegalvoja: „Padariau klaidą.“ Jis pradeda galvoti: „Su manimi kažkas negerai.“ Tokia patirtis dažnai būna labai skausminga, nes atrodo, kad vertinama ne viena situacija, o visas žmogus.

Dėl šios priežasties kai kurie žmonės ima vengti situacijų, kuriose gali būti vertinami. Jie atidėlioja, nesiryžta imtis naujų veiklų, bijo kalbėti viešai, sunkiai priima sprendimus. Ne todėl, kad nenorėtų augti ar mokytis, bet todėl, kad kritika jiems atrodo pernelyg pavojinga.

Kodėl kartais skauda labiau nei reikėtų?

Kartais dėl kritikos skauda todėl, kad ji pasakyta netinkamai. Kartais todėl, kad tame kas išsakyta yra dalis tiesos, kurią sunku pripažinti. Tačiau neretai stipri reakcija kyla todėl, kad žmogus jau ir taip gyvena nuolat save vertindamas.

Daugelis žmonių turi labai stiprų vidinį kritiką. Jie nuolat save stebi, taiso, analizuoja ir vertina. Jie pastebi ne tik savo klaidas, bet ir tai, ko nepadarė pakankamai gerai. Tokiu atveju išorinė kritika prisijungia prie jau vykstančio vidinio dialogo.

Dažnai būtent vidinio kritiko mintys skaudina labiau nei aplinkiniai. Kitas žmogus gali pasakyti vieną sakinį, tačiau vidinis kritiko balsas jį kartos dar ilgai po pokalbio. Jis primins visas ankstesnes klaidas, visas nesėkmes ir visas priežastis, kodėl reikėtų savimi abejoti. Todėl kartais verta klausti ne tik „kodėl mane taip paveikė kritika?“, bet ir „kaip aš pats kalbu su savimi?“

Kaip psichoterapija gali padėti?

Žmonės kartais ateina į terapiją tikėdamiesi išmokti nebereaguoti į kritiką. Tačiau tikslas dažniausiai nėra tapti žmogumi, kuriam niekas nerūpi. Jei mums svarbūs santykiai ir ryšys su kitais, tam tikras jautrumas kitų nuomonei išliks visada. Ir tai yra visiškai normalu, netgi būtina socialiniam ryšiui puoselėti.

Psichoterapijoje svarbiau suprasti, kodėl kritika turi tokią galią konkrečiam žmogui. Kokias istorijas apie save ji pažadina? Kokias senas žaizdas paliečia? Kodėl vieno žmogaus komentaras kartais tampa svarbesnis už mūsų pačių matymą?

Terapinis darbas dažnai vyksta ne tiek su pačia kritika, kiek su santykiu su savimi. Pamažu žmogus mokosi atpažinti savo vidinį kritiką, suprasti jo kilmę ir mažiau juo tikėti. Atsiranda daugiau galimybių remtis savo vertinimu, savo patirtimi ir savo jausmais. Tuomet kritika nepradingsta iš gyvenimo, tačiau ji nebeatrodo kaip nuosprendis.

Pabaigai

Kritiški atsiliepimai skaudina ne todėl, kad žmogus yra silpnas. Dažnai todėl, kad paliečia vietas, kuriose vis dar ieškome saugumo, pripažinimo ar patvirtinimo galimybių. Jie primena senas abejones savimi ir baimes būti nepakankamiems.

Todėl galbūt svarbiausias klausimas nėra, kaip nustoti reaguoti į kritiką. Galbūt svarbiau klausti, kodėl kitų žmonių nuomonė kartais tampa svarbesnė už mūsų pačių santykį su savimi. Kai atsiranda daugiau vidinės atramos, kritika nepradeda patikti ir netampa maloni. Tačiau ji pamažu praranda galią apibrėžti, kas mes esame. Tai tampa tuo, kuo ir yra – vieno žmogaus nuomone, kurią galima išgirsti, apsvarstyti ir nebūtinai priimti kaip tiesą apie save.

Rekomenduoju paklausyti Alain de Botton pranešimo „A Kinder, Gentler Philosophy of Success“, kur nagrinėjama, kaip kitų vertinimai veikia mūsų savivertę, bei Emily Esfahani Smith TED kalbos „There's More to Life Than Being Happy“, kurioje kalbama apie priklausymą, prasmę ir vidinę atramą

Kontaktai:

edita@psichoterapijospraktika.com

Vilniaus g. 16, Vilnius