Kodėl taip stipriai reaguoju į kritiką? | Savivertė ir vidinis kritikas

Photo by New York Said on Unsplash

Būna, kad žmogus pasako vieną sakinį, o mes nešiojamės jį visą dieną. Mintyse grįžtame prie pokalbio, prisimename intonaciją, svarstome, ką reikėjo atsakyti. Galvojame, ar kritika buvo teisinga, ką dabar apie mus mano kitas žmogus. Kartais supykstame. Kartais pasidaro gėda. O kartais dar pradedame kritikuoti save už tai, kad apskritai taip stipriai sureagavome. Vėl ir vėl kyla klausimas:„Kodėl negaliu tiesiog nekreipti dėmesio?“

Tačiau svarbiau gal ne kaip išmokti nekreipti dėmesio į kritiką, o išsiaiškinti kodėl vieno žmogaus nuomonė kartais įgyja tiek daug galios.

Kritikuojami išgirstame ne vien tai, kas buvo pasakyta

Tą pačią pastabą du žmonės gali išgirsti visiškai skirtingai. Vienas pagalvos: „Gerai, gal tikrai kitą kartą padarysiu kitaip.“ Kitam ji dar ilgai neduos ramybės. Skirtumas nebūtinai reiškia, kad vienas žmogus stiprus, o kitas – pernelyg jautrus. Tiesiog kitų žmonių žodžius visi girdime per savo patirties, santykių ir santykio su savimi istorijos prizmę.

Jeigu ilgą laiką žmogaus savivertė buvo stipriai susijusi su tuo, ar jis gerai atlieka savo pareigas, neklysta, nenuvilia kitų, yra geras vaikas, darbuotojas, partneris ar tėvas, kritinė pastaba gali skambėti kaip daug daugiau nei konkretaus poelgio vertinimas. Kitas žmogus galbūt sako: „Šitą galėjai padaryti geriau.“ viduje nuskamba: „Esu nepakankamai geras.“

Ir tada reaguojame jau ne tik į dabar vykstančiame pokalbyje išsakytus žodžius .

Mums iš tikrųjų rūpi, ką apie mus galvoja kiti

Kartais sau patariame: „Reikia tiesiog nekreipti dėmesio į kitų nuomonę.“ Nesu tikra, ar tai apskritai įmanoma – ir ar reikėtų to siekti. Esame žmonės tarp žmonių. Mums svarbu priklausyti, būti matomiems, suprastiems, mylimiems. Kitų žmonių reakcijos padeda suprasti ir save. Visiškai nepriklausyti nuo kitų žvilgsnio turbūt reikštų prarasti ir dalį gebėjimo būti santykyje.

Sunkumų kyla, kai kito žmogaus vertinimas tampa svarbesnis už mūsų pačių santykį su savimi. Jeigu gerai jaučiamės tik tada, kai esame giriami, priimami ar patvirtinami, kritika kiekvieną kartą gali trumpam išmušti pagrindą iš po kojų. Palanki nuomonė nuramina, bet to nuraminimo užtenka neilgam. Netrukus vėl reikia patvirtinimo, kad esame pakankamai geri.

Tada gyvenimas gali nepastebimai virsti pastangomis nenuvilti kitų.

Jautrumas nereiškia silpnumo

Stipri reakcija į kritiką gali būti ne visada susijusi su menka saviverte. Jautresni žmonės dažnai greitai pastebi balso toną, veido išraišką, santykio atmosferos pasikeitimą. Jie pajunta įtampą, nusivylimą ar atsitraukimą dar prieš kitam žmogui apie tai pasakant. Tai gali būti didelė dovana santykiuose. Jautrumas leidžia pastebėti tai, pro ką kitas praeis nekreipdamas dėmesio. Tačiau turi ir savo kainą.

Jeigu labai atidžiai stebiu kitų reakcijas, galiu pradėti joms suteikti daugiau reikšmės, nei jos iš tikrųjų turi. Vienas nepatenkintas žvilgsnis ima reikšti atstūmimą. Vienas konfliktas – kad santykiams kažkas negerai. Viena kritinė pastaba – kad kažkas negerai su manimi.

Tada skaudina ne vien tai, ką žmogus pasakė. Skaudina ir tai, kokią išvadą apie save padariau remdamasis jo žodžiais.

„Pasielgiau negerai“ ir „su manimi kažkas negerai“

Čia dažnai atsiranda gėda. Kaltę ir gėdą jaučiame panašiai, tačiau tarp jų yra svarbus skirtumas. Kaltės siunčiama žinia: „Pasielgiau ne taip, kaip norėčiau.“ O gėdos: „Esu ne toks, koks turėčiau būti.“ Pirmuoju atveju dar galime peržiūrėti savo veiksmą, prisiimti atsakomybę, atsiprašyti, kažką ištaisyti ar kitą kartą pasirinkti kitaip. Antruoju vertinamas jau vertiname save visumoje, savo tapatybę.

Todėl kritika, palietusi gėdą, gali būti neproporcingai skausminga. Ji nebeatrodo kaip informacija apie vieną mūsų poelgį. Ji ima skambėti kaip nuosprendis. Kartais dėl to pradedame vengti situacijų, kuriose galime būti vertinami. Nedrįstame parodyti savo darbo, pasakyti nuomonės, pradėti kažko naujo. Atidėliojame ne todėl, kad mums nerūpi, o kartais kaip tik todėl, kad rūpi labai stipriai.

Jeigu nepabandysiu, bent jau nesužinosiu, kad man nepavyko.

O kartais kritika iš tikrųjų tiesiog būna skaudi

Man atrodo svarbu nepaversti kiekvienos stiprios reakcijos į kritiką mūsų pačių „problema“. Kartais žmogus pasako tikrai žeminančiai. Kartais kritikuoja ne tam, kad padėtų, o norėdamas įgelti, kontroliuoti ar parodyti savo pranašumą. Kartais pastaba paliečia labai jautrią vietą. O kartais skauda todėl, kad išgirdome dalį tiesos, kurios patys nenorėjome matyti.

Todėl prieš klausiant „kas su manimi negerai, kad taip sureagavau?“ verta paklausti ir kitaip: Kas iš tikrųjų čia įvyko? Kas buvo pasakyta? Kaip buvo pasakyta? Kas galima palikti kitam žmogui, o kas – man? Ir ar šioje kritikoje yra kažkas, ką iš tiesų noriu pasiimti?

Ne kiekvieną nuomonę privalome priimti vien todėl, kad kažkas ją apie mus turi.

Kartais skaudžiausiai kritikuoja ne kitas

Yra dar vienas žmogus, kurio vertinimo negalime lengvai išvengti – mes patys. Jeigu viduje jau seniai gyvename su labai reikliu vertintoju, išorinei kritikai tereikia jį pažadinti. Kitas žmogus pasako vieną sakinį. Mes patys sau pasakome dar dvidešimt. Prisimename ankstesnes klaidas, pradedame abejoti savo gebėjimais, peržiūrime pokalbį vėl ir vėl. Tai, kas galėjo trukti penkias minutes, mintyse tęsiasi visą vakarą, kelias dienas.

Todėl verta savęs klausti ne tik: „Kodėl mane taip paveikė jo žodžiai?“ bet ir: „Ką aš pats sau pasakiau po to, kai juos išgirdau?“

Įsisąmoninti šį skirtumą gali būti labai svarbu.

Negalime kontroliuoti, kokie būsime kito žmogaus akyse

Man čia kyla dar vienas, sunkesnis klausimas. Gyvename tarp kitų žmonių ir neišvengiamai tampame jų vertinimo objektais. Galime stengtis būti suprasti, paaiškinti savo ketinimus, elgtis sąžiningai. Galime išklausyti kritiką ir pripažinti savo klaidas. Tačiau negalime visiškai kontroliuoti, kaip kitas žmogus mus matys.

Kažkam būsime per jautrūs. Kitam – per šalti. Vienam per daug kalbėsime, kitam – per mažai. Tas pats mūsų sprendimas vienam atrodys drąsus, kitam – neatsakingas. Ir čia atsiskleidžia tam tikra neišvengiama laisvės kaina.

Jeigu noriu gyventi savo gyvenimą, negaliu kartu garantuoti, kad visi mano pasirinkimai bus patvirtinti kitų. Galbūt vidinis stuburas stiprėja ne tada, kai kitų nuomonė nustoja rūpėti, o tada, kai galiu išgirsti kito žmogaus vertinimą neprarasdamas teisės pats spręsti, ką apie save laikau tiesa. Prieš tai išsiaiškinęs tą tiesą sau pačiam. Per vidinį pritarimą, išgyvenimą, išbuvimą.

Ką su tuo galima daryti terapijoje?

Kartais žmonės ateina į terapiją su noru tapti mažiau jautrūs. „Norėčiau, kad man tiesiog nerūpėtų.“ Tačiau nemanau, kad terapijos tikslas yra užsiauginti storesnę odą. Daug įdomiau tyrinėti: kodėl būtent šis komentaras taip skaudėjo? Ką jis manyje palietė? Ar tai pažįstamas jausmas? Kieno balsą primena mano paties vidinis kritikas? Kiek savo vertės esu atidavęs kitų žmonių vertinimui?

Ir kartu – ar kritikoje yra kažkas, ką verta išgirsti? Nes vidinę atramą stiprina anaiptol ne įsitikinimas, kad visada turiu likti teisus. Priešingai, kai viduje jaučiu daugiau atramos galima lengviau pasakyti: „Taip, čia suklydau.“ Galima atsiprašyti. Galima pakeisti nuomonę. Galima mokytis. Klaida tuomet nebėra įrodymas, kad esu blogas ar nepakankamas žmogus.

Ji tampa tiesiog viena mano gyvenimo patirtimi.

Gal geriau neklausti savęs, kaip nebereaguoti

Kritika tikriausiai niekada netaps maloni. Ir mums nereikia tapti žmonėmis, kuriems visiškai nesvarbu, ką jaučia ir galvoja kiti. Tačiau galime pamažu mokytis atskirti kelis dalykus: ką kitas žmogus iš tiesų pasakė, ką jo žodžiai mumyse pažadino ir ką po to sau pasakėme patys. Galime apsvarstyti kritiką neprivalėdami jos paversti tiesa apie save.

Ir galbūt svarbiausias klausimas yra ne: „Kaip padaryti, kad kitų nuomonė manęs nebeveiktų?“. Gal svarbiau ieškoti: „Kaip išgirsti kitą ir kartu nepamesti savęs?“ Kai atsiranda daugiau tokios vidinės atramos vistiek nenustojame reaguoti į kritiką. Kartais vis tiek įskaudina. Kartais priverčia susimąstyti, o kartais supykdo.

Tačiau ji pamažu nebevirsta nuosprendžiu, nusakančiu, kas mes esame. Labiau tuo, kuo ir yra – kito žmogaus žvilgsniu į mus. Svarbiu, gal kartais labai vertingu, bet ne vieninteliu.

Rekomenduoju paklausyti Alain de Botton pranešimo „A Kinder, Gentler Philosophy of Success“, kur nagrinėjama, kaip kitų vertinimai veikia mūsų savivertę, bei Emily Esfahani Smith TED kalbos „There's More to Life Than Being Happy“, kurioje kalbama apie priklausymą, prasmę ir vidinę atramą.

Jei ši tema jums artima ir norisi pakalbėti -

edita@psichoterapijospraktika.com

Vilniaus g. 16, Vilnius

© 2026 Edita Ramanauskienė