Kodėl taip sunku pasakyti „ne“? Kaip baimė nuvilti kitus tampa vidiniu kalėjimu?

Kartais „ne“ pasakyti taip pat sunku, kaip šokti nuo skardžio krašto. Jaučiame spaudimą būti maloniais, rūpestingais, patikimais. Nesinori nuvilti, sukelti nusivylimo, pykčio ar atstūmimo. Todėl, kai kažkas juk kažko prašo, esame linkę sutikti – net jei tai kainuoja laiko, jėgų ar net vidinę ramybę.

Bet kas iš tikrųjų vyksta, kai žmogus neleidžia sau pasakyti „ne“?

Kodėl sakyti „ne“ taip baisu?

✔ Baimė būti atstumtam. Jei pasakysiu „ne“, o jei manęs daugiau nekvies? Jei nusigręš, nusivils, laikys savanaudišku?

✔ Noras išvengti konfliktų. „Lengviau sutikti, nei aiškinti, kodėl negaliu.“ Ypač jei žmogus spaudžia, manipuliuoja arba kelia jausmą, kad „turiu būti geras“.

✔ Gili vidinė nuostata: „gerą žmogų myli, blogą – atstumia.“ Daug žmonių užaugo su jausmu, kad meilės ir pripažinimo reikia nusipelnyti per paslaugumą ir nuolankumą.

✔ Kaltė. „O jei jis (ji) labai liūdės? Jei aš būsiu vienintelis, kuris atsisakė padėti?“

✔ Įsijungęs automatinis atsakas. Ilgai sakydamas „taip“, gali net nepastebėti, kaip tai tapo įpročiu. Nespėjame praverti lūpų, o „žinoma, padėsiu“ jau ištarta.

Kai bijoti pasakyti „ne“ tampa pavojinga

Jei nuolat nustumiu savo poreikius į šalį, ilgainiui aš pats tampu nematomas. Sakydamas „taip“ iš baimės, aš išduodu save. Jei tai vyksta nuolat, išmokstu, kad mano jausmai, norai, ribos nėra svarbūs. Ir tai jau nebe tiesiog mandagumas – tai savęs ištrynimas iš vidinio žemėlapio.

Nuolatinis „taip“ slegia. Iš pradžių – tiesiog šiek tiek pervargstu. Vėliau pradedu jausti nuoskaudą. Galiausiai nebelieka jėgų, kyla pyktis, bet ne išorėje – o viduje, prieš save. Kodėl aš viską darau dėl kitų? Kodėl niekas nemato, kaip man sunku?

Bet kaip jie matys, jei niekada nesakiau „ne“?

Kaip išmokti pasakyti „ne“ ir nesijausti kietaširdžiu egoistu?

📌 Prisiminti: mano „ne“ nėra žmogaus atmetimas – tai tik ribos nubrėžimas. Kai vaikas mokosi vaikščioti, jis griūva. Taip ir žmonės, išgirdę „ne“, kartais nusivilia. Bet jie išgyvens.

📌 Pajausti, kur mano ribos. Jei mano viduje kyla nemalonus jausmas – spaudimas, pareiga, kaltė – galbūt tai ženklas, kad šito iš tikrųjų nenoriu.

📌 Leisti sau abejoti. Nereikia skubėti sutikti. „Leisk man pagalvoti“ – frazė, kuri gali padėti sukurti pauzę.

📌 Atpažinti žmones, kurie spaudžia. Kai kurie nemoka priimti „ne“. Jie siųs man kaltės signalus, kaltins, kad esu „pasikeitusi“ ar „savanaudiška“. Tai jų problema, ne mano.

📌 Mokytis pasakyti „ne“ paprastais žodžiais. Kartais nereikia ilgų aiškinimų. Užtenka: „Ne, dabar negaliu“, „Šįkart nepadėsiu“, „Ačiū, kad paklausei, bet turiu kitų planų“.

Išsilaisvinimas

Pasakyti „ne“ pirmą kartą gali būti sunku. Bet kai pradedu, suprantu, kad pasaulis nesugriuvo, žmonės vis dar su manimi bendrauja, o kai kurie net pradeda labiau gerbti. O svarbiausia – pagaliau pradedu girdėti ir gerbti save.

Leisti sau sakyti „ne“ reiškia atsiimti savo gyvenimą. Ir kai atsiranda daugiau erdvės sau, joje gali pradėti kurtis tikri, nuoširdūs „taip“.