Namuose taika ir tyla, bet širdyje - baugu?

Kartais atrodo, kad namuose karaliauja ramybė, visi juose turėtų jaustis saugūs. Kaip ir ten, kur nėra riksmų, durų trankymo ar ašarų, vaikai turėtų augti be baimės. Tačiau kartais taip nėra. Kartais ramybė tampa tokia sunki, kad joje sunku kvėpuoti. Kai tėvai slepia savo nuovargį, pyktį ar liūdesį, kad „neapsunkintų“ kitų, namuose tvyro įtampa, kurios niekas neįvardija, bet visi jaučia. Vaikas ją pagauna pirmas – ir ima bijoti ne riksmų ar žodžių, o to, kas vyksta tarp jų.

Vaikai labai tiksliai jaučia, kaip jaučiasi suaugusieji, net kai šie stengiasi atrodyti ramūs. Kai mama kalba švelniu balsu, bet kūnas įsitempęs, arba kai tėvas šypsosi, nors akyse matosi atstumas – vaikas iškart jaučia, kad kažkas ne taip. Tačiau niekas nieko nesako. Tada pasaulis vaikui tampa sunkiai suprantamas: pavojus lyg ir yra, bet jo niekas neįvardija. Tokia situacija kelia giluminę baimę, kurios niekas nepaaiškina, kuri tarsi nuolat tvyro fone. Vaikas pradeda abejoti net savo džiaugsmu: ar gali būti linksmas, kai tėvai atrodo sustingę?

Kai šeimoje jausmai neįvardijami, vaikai dažnai imasi juos išgyventi už visus. Vienas triukšmauja ir pyksta – tarsi bandytų išjudinti sustingusį orą. Kitas tampa per geras, viskuo rūpinasi – kad viskas nesubyrėtų. Dar kitas ima sirgti, traukiasi į save. Tokiu būdu jie mėgina išlaikyti pusiausvyrą ten, kur emocijos laikomos pavojingomis. Todėl vaikas, kuris atrodo „problemiškas“, dažnai yra tas, kuris tiksliausiai pajaučia emocinius niuansus. Jis tarsi šeimos barometras – išreiškia tai, ko kiti garsiai nepasako.

Vaikas jaučiasi saugus, kai gali suprasti, ką jis jaučia ir ką jaučia žmonės aplink. Kai tėvai sako „viskas gerai“, nors akivaizdu, kad taip nėra, ar vadina pyktį „nereikalingu“, tvarkytinu, o liūdesį – „silpnumu“, vaikas ima manyti, kad jo paties jausmai kažkokie defektyvūs, neteisingi. Kad jis kažką daro ar jaučia „ne taip“. Iš šios abejonės gimsta pati giliausia vaikystės baimė – baimė nepasitikėti savimi, savastimi. Tada vaikas įvairiais būdais bando atgauti kontrolę: ima vadovauti, grasinti, elgtis valdingai ar net agresyviai. Už to visada slypi siaubas, kad niekas iš tiesų nebevaldo situacijos. Kad pasaulyje nėra aiškumo. Tokie vaikai atrodo stiprūs, bet dažniausiai jie tiesiog labai išsigandę.

Baimės ima mažėti ne tada, kai viskas gražu ir tvarkinga, o kai šeimoje atsiranda daugiau nuoširdumo. Kai tėvai leidžia sau būti žmonėmis, su visu emociniu spektru, o ne vaidmenimis. Kai gali pasakyti: „Šiandien pavargau.“ Arba: „Liūdna, kad susipykome.“ Tokie žodžiai negriauna saugumo – jie jį kuria. Vaikui tampa aišku, kad jausmus galima turėti, apie juos kalbėti, ir nieko blogo neatsitinka. Konfliktas tada nebeatrodo grėsmė, o tampa būdu išlikti ryšyje, net kai nesutariama.

Tėvai, matydami vaiko baimę ar elgesio protrūkius, dažnai nori ką nors daryti. Nuraminti, paaiškinti, rasti tinkamą žodį. Bet kartais vaikas ieško ne sprendimo, o žmogaus, kuris išliktų šalia, kol jis pats išgyvena audrą. Tada svarbiausia – ne sustabdyti, o išbūti. Pasakyti sau: „Gal ir nežinau, kaip jam padėti, bet žinau, kad galiu būti šalia, žvilgsniu apgaubti savo vaiko nerimą.“ Tuomet pamažu dingsta būtinybė viską aiškinti. Vaikas jaučia, kad mama ar tėtis nepasimeta. Kad jų nereikia saugoti. Kartais užtenka trumpo sakinio: „Aš matau, kad tau sunku, ir esu su tavim, tikiu kad tu susitvarkysi.“ Tai ne metodas, o buvimas, kuris grąžina saugumą.

Suaugusieji dažnai klausia, kaip teisingai elgtis, kaip valdyti emocijas, kaip būti geresniais tėvais. Bet kelias ne per valdymą, o per grįžimą į tai, kas tikra. Kiekvienas iš mūsų paveldėjome, išmokome tam tikrų būdų tvarkytis su jausmais – iš savo tėvų, iš jų tylėjimo ar nuolatinio nerimo. Daug metų tai mus saugojo. Bet kai tie patys įpročiai ima skaudinti mūsų vaikus, tai ženklas, kad laikas pažvelgti į save. Ne tam, kad save kaltintume, o kad pamatytume: mes taip pat išsigandę, pavargę, bet norintys būti tikri ir atviri santykyje. Pirmas žingsnis paprastas – pripažinti, ką iš tiesų jaučiu, ir leisti sau tai išsakyti be gynybos. Vaikai iškart jaučia, kai tėvai kalba iš širdies, o ne iš vaidmens.

Emocinis brendimas vyksta ne per teorijas ar „pozityvų mąstymą“, o per kasdienį susidūrimą su tuo, kas sunku. Pyktis, liūdesys, pavydas, baimė – visa tai nėra klaidos, o gyvos mūsų reakcijos į pasaulį. Pyktis rodo, kad kažkur pažeistos ribos. Liūdesys – kad prarasta tai, kas brangu. Baimė – kad gyvenimas reikalauja drąsos. O džiaugsmas – trumpas atokvėpis, primenantis, kad vis dar galime mylėti. Emocinė branda prasideda tada, kai nustojame skirstyti jausmus į „gerus“ ir „blogus“, ir pradedame juos priimti kaip ženklus, padedančius gyventi.

Kartais pokyčiai prasideda ne tada, kai randame sprendimą, o kai pagaliau nustojame skubėti nuo jausmo prie sprendimo. Iš to po truputį gimsta tikras ryšys – ir su savimi, ir su tais, kuriuos mylime.