Kodėl nerimauju, kai atrodo, kad viskas gerai?

Nerimas ne visada aiškiai jaučiamas kaip baimė. Kartais tai labiau pojūtis fone. Lyg kūnas nuolat kažko lauktų, viduje būtų įjungtas budėjimo režimas, nors išoriškai nieko ypatingo nevyksta. Žmogus gali dirbti, kalbėtis, rūpintis kitais, atlikti kasdienius darbus, bet kažkur giliai jausti: nesaugu, per daug, kažkas ne taip.

Kartais nerimas turi aiškią priežastį: liga, netektis, santykių krizė, darbo pokyčiai, finansinis nestabilumas, nežinia dėl ateities. Tačiau neretai žmogus sako: „Atrodo, viskas gerai, bet aš vis tiek nerimauju.“ Ir tada prie paties nerimo prisideda dar vienas sluoksnis — kaltė ar gėda. Kodėl negaliu tiesiog nusiraminti? Kodėl man taip sunku, jei kitiems atrodo, kad nėra dėl ko?

Psichologine prasme nerimas gali pasireikšti įtampa, dirglumu, sunkumu susikaupti, miego sutrikimais, širdies plakimu, prakaitavimu, drebuliu, pilvo diskomfortu ar artėjančios grėsmės jausmu. Pasaulio sveikatos organizacija pateikia apibrėžimą, kad nerimo sutrikimai gali būti susiję su socialinių, psichologinių ir biologinių veiksnių sąveika, o veiksminga pagalba dažnai apima psichologines intervencijas, kartais ir medikamentinį gydymą.

Tačiau šis tekstas ne tik apie nerimo simptomus. Jis apie nerimą kaip žmogaus patirtį. Apie tai, kas vyksta, kai gyvenimas tampa per sunkiai nuspėjamas, kai nebegalime visko kontroliuoti, kai tenka rinktis be garantijų, mylėti be užtikrintumo, gyventi žinant, kad nesame apsaugoti nuo praradimų.

Nerimas nėra tik trukdis

Dažnai norime, kad nerimas tiesiog dingtų. Tai suprantama. Nerimas vargina. Jis atima lengvumą, kūno ramybę, spontaniškumą. Jis gali siaurinti gyvenimą: nebeiname ten, kur gali būti nejauku; nebesakome to, kas tikra; nebesirenkame to, ko norime, nes bijome pasekmių.

Tačiau egzistenciniu požiūriu nerimas nėra vien priešas. Kartais jis yra signalas, kad palietėme kažką svarbaus. Kad atsidūrėme ties riba. Kad nebegalime gyventi vien įpročiu, prisitaikymu ar svetimais lūkesčiais.

Egzistencinėje terapijoje nerimas nėra tiesiog šalinamas. Jis gali būti priimamas, tyrinėjamas ir suprantamas kaip grėsmės autentiškam gyvenimui signalas — ypač tada, kai žmogus susiduria su kaita, neapibrėžtumu, atsakomybe ir nežinojimu.

Tai nereiškia, kad reikia kentėti ar romantizuoti nerimą. Tai reiškia, kad verta jo paklausti: ką tu saugai? Nuo ko mane perspėji? Kokią tiesą apie mano gyvenimą bandai parodyti?

Kodėl nerimas kartais kyla „be priežasties“?

Žmogus dažnai ieško vienos priežasties. Vieno atsakymo, kuris paaiškintų viską: vaikystė, darbas, santykiai, hormonai, jautrumas, trauma, pervargimas. Kartais tikrai būna rimtų priežasčių. Tačiau nerimas dažnai yra sukeltas ne vieno įvykio, o viso gyvenimo būdo pasekmė.

Jis gali kauptis, kai ilgai gyvename virš savo ribų. Kai per daug prisitaikome. Kai nepasakome „ne“. Kai metų metus būname stiprūs. Kai pasirenkame saugumą, bet prarandame gyvybingumą. Kai santykiuose esame, bet nesijaučiame matomi. Kai dirbame, bet nebejaučiame prasmės. Kai viskas „normalu“, bet kažkur giliai nebe mūsų.

Tada nerimas tampa ne svetimu įsibrovėliu, o kūno ir sielos būdu pasakyti: sustok. Pažiūrėk. Kažkas tavo gyvenime prašosi dėmesio.

Nerimas ir kontrolės siekis

Nerimas dažnai susijęs su noru kontroliuoti. Numatyti, pasiruošti, apsidrausti, nesuklysti, nepatirti gėdos, neprarasti ryšio, neatsidurti nežinioje. Kontrolė suteikia laikiną saugumo jausmą. Bet jei visa vidinė atrama pastatoma tik ant kontrolės, gyvenimas tampa labai trapus.

Nes gyvenimas visada didesnis už mūsų planus. Kiti žmonės ne visada reaguoja taip, kaip tikimės. Kūnas ne visada paklūsta. Ateitis nėra iki galo valdoma. Santykiai neturi garantijos. Pasirinkimai visada turi kainą.

Egzistencinis nerimas dažnai kyla būtent čia — kai žmogus susiduria su tuo, kad negali turėti visiško tikrumo. Kad tenka gyventi, rinktis ir veikti nežinant visko iki galo.

Laisvė nėra būsena be ribų — tai gebėjimas rinktis nepaisant ribų. Nerimas čia tampa ne ženklu, kad reikia laukti visiško saugumo, o kvietimu mokytis veikti neapibrėžtume.

Nerimas kaip klausimas: „kaip man gyventi?“

Kartais nerimas slepia labai paprastą ir labai sunkų klausimą: ar aš gyvenu savo gyvenimą?

Ne idealiai. Ne be klaidų. Ne taip, kad visi pritartų. Bet ar mano gyvenime yra kažkas, kas iš tiesų mano? Mano pasirinkimai. Mano santykiai. Mano ritmas. Mano žodžiai. Mano pasirinkimas tylėti. Mano kūnas. Mano „taip“ ir mano „ne“.

Egzistencinė terapija nuo seno kelia klausimus apie laisvę, meilę, prasmę, kančią, žmogaus vietą pasaulyje, santykį su savimi ir kitais. Joje klausiama ne tik „kas žmogui yra?“, bet ir „kaip jis gyvena?“ — kaip kuria savo gyvenimą, dėl ko jis tampa sunkus, o kartais ir beveik nepakeliamas.

Todėl terapijoje nerimas nėra vien simptomų sąrašas. Tai gali būti durys į gilesnius klausimus: ko aš bijau prarasti? Ko nedrįstu pasirinkti? Kur gyvenu prieš save? Kur mano gyvenime per mažai atramos? Kur per daug vienatvės? Kur per daug pareigos ir per mažai gyvybės?

Nerimas gyvena kūne

Nerimas nėra tik mintys. Jis gyvena kūne. Įsitempusiuose pečiuose. Suspaustame žandikaulyje. Paviršutiniškame kvėpavime. Nuolatiniame nuovargyje. Pilvo skausmuose. Miego sutrikimuose. Vidiniame drebėjime. Kartais žmogus sako: „Aš suprantu, kad nėra ko bijoti, bet kūnas vis tiek bijo.“ Tai labai svarbu. Vien racionalaus paaiškinimo dažnai nepakanka. Kūnas turi savo atmintį (Bassel van Der Kolk), savo būdą saugoti, savo ritmą.

Terapijoje svarbu ne kovoti su kūnu, o pradėti jį girdėti. Ne spausti save „nusiraminti“, o klausti: kas manyje taip įsitempę? Ką kūnas laiko? Kokią naštą aš įpratau nešti taip ilgai, kad net nebepastebiu?

Kaip psichoterapijoje galima dirbti su nerimu?

Psichoterapija gali padėti ne todėl, kad kas nors greitai pasako, kaip „teisingai“ gyventi. Ji padeda tada, kai atsiranda erdvė sustoti, įvardyti, išgirsti save ir pamažu kurti kitokį santykį su savo patirtimi.

Nerimaujantis žmogus dažnai ateina su chaosu: daug minčių, daug kūno pojūčių, daug baimės, daug „o jeigu“. Terapijoje šiam chaosui po truputį suteikiamas pavidalas. Kai jausmas turi vardą, jį galima išgyventi ne kaip visiškai nevaldomą bangą, o kaip prasmingą žinią apie save.

Terapijoje galima tyrinėti: kaip nerimas prasideda kūne, kokios mintys jį sustiprina, kokiose situacijose jis dažniausiai kyla, ką žmogus daro, kad jo išvengtų, kokią kainą turi vengimas, kokios gyvenimo temos slypi po nerimu, kur žmogui trūksta ribų, atramos, aiškumo ar ryšio.

Psichoterapijos kryptys gali būti įvairios. Kai kuriems žmonėms labai padeda kognityvinė elgesio terapija, ypač kai reikia suprasti nerimo ciklą, vengimą ir katastrofiškas mintis. Mayo Clinic nurodo, kad pagrindiniai nerimo sutrikimų gydymo būdai yra psichoterapija ir medikamentai, o kai kuriems žmonėms naudingiausias jų derinys.

Egzistencinėje terapijoje prie to prisideda dar vienas klausimų sluoksnis: ne tik kaip sumažinti nerimą, bet ir kaip suprasti, ką šis nerimas reiškia būtent šiam žmogui, klausiama, kaip žmogus išgyvena savo baimę ir ką šis nerimas reiškia būtent jam.

Kada verta kreiptis pagalbos?

Pagalbos verta kreiptis, jei nerimas trukdo miegoti, dirbti, palaikyti santykius, būti su savimi, priimti sprendimus ar ilsėtis. Taip pat jei vis dažniau vengiate situacijų, kurios anksčiau buvo įprastos, jei nerimas pereina į panikos atakas, jei kūnas nuolat įsitempęs, jei atsiranda beviltiškumo ar išsekimo jausmas.

Svarbu nepamiršti: kartais nerimo simptomai gali būti susiję ir su fizine sveikata, todėl esant naujiems, stipriems ar neįprastiems kūno simptomams verta pasitarti su gydytoju. O jei kyla minčių apie savižalą ar savižudybę, svarbu kreiptis skubios pagalbos — Lietuvoje galima skambinti 112 arba kreiptis į artimiausią skubios pagalbos skyrių.

Nerimas dažnai atrodo kaip kliūtis gyventi. Ir kartais jis tikrai labai trukdo. Bet kartais nerimas yra ir ženklas, kad gyvenimas prašo mūsų dalyvavimo. Ne automatiško, ne prisitaikiusio, ne vien iš pareigos — o tikresnio. Galbūt ne visada reikia klausti: „Kaip greičiau atsikratyti nerimo?“ . Kartais verta klausti: „Ką mano nerimas bando apsaugoti?“. „Kur man trūksta atramos?“. „Kokio pasirinkimo vengiu?“. „Kur mano gyvenime per mažai manęs?“

Nerimas nebūtinai išnyksta tą akimirką, kai pradedame jį suprasti. Bet jis gali tapti mažiau vienišas. Mažiau nepakeliamas. Mažiau valdantis. Ir tada po truputį atsiranda ne tobula ramybė, o kažkas žmogiškesnio — vidinė atrama gyventi net tada, kai nėra visų garantijų.

Paskaitymui ir klausymui

Jei ši tema jums artima, galbūt verta ieškoti ne tik būdų greičiau nusiraminti, bet ir geriau suprasti savo patirtį. Rollo May knygoje „Savęs ieškojimas“ nerimas aprašomas ne tik kaip problema, kurią reikia pašalinti, bet ir kaip žmogaus susidūrimas su laisve, atsakomybe bei poreikiu gyventi autentiškai. Viktor E. Frankl knyga „Žmogus ieško prasmės“ kviečia pažvelgti į žmogaus gebėjimą išlikti santykyje su gyvenimu net tada, kai tenka susidurti su nežinomybe ir sunkumais. Praktinio požiūrio ieškantiems gali būti naudinga Robert Leahy knyga „Nerimo spąstai“, padedanti suprasti, kaip nerimą palaiko nuolatinis grėsmių numatymas, minčių sukimas ir neapibrėžtumo baimė.

TED pokalbyje Emily Esfahani Smith „There's More to Life Than Being Happy“ kalbama apie tai, kad ilgalaikę vidinę atramą dažniau kuria ne laimės siekimas, o prasmės, ryšio ir priklausymo patirtis. Pico Iyer „The Art of Stillness“ kviečia susimąstyti apie sustojimo vertę pasaulyje, kuriame nuolat skubama ir reikalaujama būti produktyviems. Kelly McGonigal „How to Make Stress Your Friend“ siūlo kitokį žvilgsnį į stresą ir kūno reakcijas. Šie pokalbiai gali būti vertingi ne todėl, kad pateikia greitus atsakymus, bet todėl, kad padeda į nerimą pažvelgti plačiau – kaip į žmogiškos patirties dalį, o ne vien simptomą, kurį reikia kuo greičiau panaikinti.

Kontaktai:

© 2024. All rights reserved.

edita@psichoterapijospraktika.com

Vilniaus g. 16, Vilnius