„Nežinau, ko noriu“ – kas slypi už šio jausmo?

Tai kaip foninis triukšmas – nuolatinis neaiškumas dėl ateities. Kartais kaip paralyžiuojantis sunkumas – nežinau, kur eiti, nežinau, ką rinktis, nežinau, kas man svarbu. Kuo labiau bandau suprasti, tuo viskas dar labiau paskęsta migloje.

Šis jausmas gali atrodyti kaip paprasta dvejonė, bet dažnai po juo slepiasi daugiau nei tik „nežinau“.

Kai pasirinkimas tampa pavojingas

Neapsisprendimas dažnai nėra apie tai, kad nėra iš ko rinktis. Dažniau tai apie tai, kad variantų per daug, ir nė vienas pasirinkimas neatrodo iki galo saugus. Nes kai renkuosi kažką, reiškia, kažko atsisakau. Ir ką daryti su tuo, kad galbūt pasirinksiu ne tai? Kad vėliau galiu gailėtis?

Kartais ši baimė veda į begalinį analizavimą – bandome racionaliai pasverti visus variantus, kad tik išvengtume klaidos. Bet problema ta, kad gyvenime nėra idealių sprendimų. Bet koks kelias turi savo trūkumų, bet kuris gali sukelti skausmą ar netikėtai atvesti į aklavietę.

„Jeigu žinočiau, kas teisinga…“

Kartais atrodo, kad tikroji problema yra ta, kad dar neaišku, ko iš tikrųjų noriu. Kad jeigu tik man kas nors pasakytų „va, šitas kelias tavo“, viskas išsispręstų.

Bet ar tikrai?

O kas, jei problema ne ta, kad nežinau, o ta, kad bijau atsakomybės už savo pasirinkimus?

Nes kai nepasirenku, vis dar turiu galimybę tikėti, kad kažkur ten yra tas tobulas pasirinkimas, kurio dar neradau. Ir kol nesirenku, dar nepatiriu nusivylimo.

Kai išoriniai pasirinkimai užgožia vidinius

Kartais už „nežinau, ko noriu“ slepiasi tai, kad žmogus jau seniai gyvena ne savo gyvenimą. Rinkosi tai, kas buvo priimtina, patogu, teisinga iš kitų perspektyvos. Ką reikėjo rinktis, o ne tai, kas viduje skambėjo kaip tiesa.

Ir kai tokio gyvenimo daug, o savojo – mažai, vidinis balsas tyliai sako: „nežinau“. Nes jis jau priprato, kad jo niekas neklauso.

Ką daryti su šiuo nežinojimu?

Kartais pirmas žingsnis yra leisti sau nežinoti. Nes ne viską galima išsiaiškinti galvoje – kai kurie atsakymai ateina tik per patirtį, per veiksmą, per klaidas ir atradimus.

O kartais reikia užduoti kitą klausimą: ne „ko aš noriu?“, o kas man trukdo tai žinoti?

Galbūt tai baimė rinktis neteisingai?
Galbūt įsitikinimas, kad mano norai nėra pakankamai svarbūs?
Galbūt kažkas mane vis dar sulaiko ten, kur iš tikrųjų jau nebepriklausau?

Atsakymai retai ateina staiga. Bet jie ateina, kai leidžiame sau iš tikrųjų jų klausytis.