Savivertė, nepakankamumo jausmas, savikritika ir jų ryšys su nerimu bei santykiais.

Savivertė dažnai siejama su pasitikėjimu savimi. Įsivaizduojame žmogų, kuris drąsiai reiškia savo nuomonę, nebijo suklysti, geba save apginti ir atrodo užtikrintas tuo, ką daro. Tačiau psichoterapijoje savivertės tema dažniausiai atsiskleidžia kur kas subtiliau. Ji pasirodo ne tik tada, kai žmogus abejoja savo gebėjimais ar išvaizda. Kartais ji slypi po nuolatiniu nerimu, jautrumu kritikai, sunkumu priimti komplimentą, baime nuvilti kitus ar poreikiu viską atlikti nepriekaištingai.

Neretai žmonės kreipiasi pagalbos kalbėdami apie santykių sunkumus, vienišumą, emocinį perdegimą ar nuolatinę įtampą. Tačiau pokalbiams gilėjant paaiškėja, kad po įvairiais gyvenimo sunkumais slypi tas pats klausimas: ar aš esu pakankamas? Ar mano vertė priklauso nuo to, ką pasiekiu, kiek esu reikalingas kitiems, kaip atrodau ar kiek mažai klystu? Tokie klausimai dažnai nėra sąmoningi. Jie veikia tyliai, tačiau stipriai formuoja žmogaus santykį su savimi ir pasauliu.

Savivertė nereiškia nuolatinio pasitikėjimo savimi

Kartais atrodo, kad stipri savivertė reiškia nuolatinį tikėjimą savimi. Vis dėlto gyvenimas neišvengiamai atneša nesėkmių, netekčių, atstūmimo, klaidų ir abejonių. Nė vienas žmogus negali nuolat jaustis stiprus ar užtikrintas. Todėl savivertė nėra būsena, kurioje niekada nekyla nepasitikėjimo savimi jausmas. Greičiau tai gebėjimas išlaikyti santykį su savimi net tada, kai gyvenimas klostosi ne taip, kaip norėtųsi.

Žmogus, kurio savivertė tvirtesnė, nebūtinai mažiau klysta. Tačiau jis dažniau geba atskirti savo veiksmus nuo savo vertės. Nesėkmė jam tampa patirtimi, iš kurios galima mokytis, o ne įrodymu, kad jis nėra pakankamai geras. Tuo tarpu trapesnė savivertė dažnai lemia, kad kiekviena klaida išgyvenama labai asmeniškai. Tuomet nepasisekęs projektas, nutrūkę santykiai ar kritiškesnis komentaras tampa ne vien konkrečios situacijos dalimi, bet ir smūgiu žmogaus savijautai.

Kodėl savo vertę taip dažnai patikime kitiems?

Savivertė nesusiformuoja vakuume. Ji gimsta santykiuose su kitais žmonėmis. Vaikystėje ir paauglystėje mokomės, kokie esame kitų akyse, kokios mūsų savybės vertinamos, už ką sulaukiame pripažinimo, o už ką kritikos. Jei žmogus augo aplinkoje, kurioje daug dėmesio buvo skiriama pasiekimams, paklusnumui ar rezultatams, jis gali išmokti vertinti save pagal tai, kiek atitinka lūkesčius. Tuomet vidinis saugumas tampa priklausomas nuo išorinio įvertinimo.

Suaugus tai dažnai pasireiškia nuolatiniu poreikiu būti geram darbuotojui, geram partneriui, geram vaikui savo tėvams ar geram draugui. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip atsakingumas ar rūpestingumas. Tačiau kartais po juo slypi baimė prarasti ryšį, būti atstumtam ar pasirodyti nepakankamam. Tuomet žmogus ne tik stengiasi dėl kitų – jis mėgina per kitų reakcijas įsitikinti savo verte.

Savikritika: kai vidinis balsas ima skambėti kaip teisėjo

Daugelis žmonių ilgą laiką tiki, kad savikritika padeda tobulėti. Atrodo, kad jei būsime pakankamai reiklūs sau, išvengsime klaidų ir pasieksime daugiau. Tačiau psichoterapijoje dažnai matyti priešingas vaizdas. Nuolatinis savęs vertinimas ir kritikavimas retai suteikia daugiau pasitikėjimo. Dažniau jis palaiko įtampą, nerimą ir nuolatinį nepakankamumo jausmą.

Kai žmogaus vidinis balsas nuolat primena, ką jis padarė ne taip, kur galėjo pasistengti labiau ar kuo nusivylė kiti, gyvenimas ima priminti nesibaigiantį egzaminą. Ir tai vargina! Tuomet sunku džiaugtis pasiekimais, nes dėmesys greitai nukrypsta į tai, ko dar nepakanka. Sunku ilsėtis, nes atrodo, kad visada reikėtų nuveikti daugiau. Sunku būti santykiuose, nes nuolat kyla klausimas, ar tikrai esu vertas meilės ir artumo.

Savivertė ir santykiai

Savivertės tema ypač ryškiai atsiskleidžia artimuose santykiuose. Žmogui, kuris giliai viduje abejoja savo verte, gali būti sunku išsakyti savo poreikius, nusibrėžti ribas ar priimti konfliktą kaip natūralią santykio dalį. Kartais jis pernelyg prisitaiko, stengiasi nenuvilti, vengia parodyti pyktį ar nusivylimą. Kartais priešingai – nuolat ieško patvirtinimo, kad yra mylimas ir svarbus.

Tokiais atvejais santykiai tampa ne vieta, kurioje galima būti savimi, o vieta, kurioje nuolat tikrinama savo vertė. Kiekvienas atstumas, kiekviena kritiškesnė pastaba ar mažiau dėmesio gali būti išgyvenami labai skausmingai. Tuomet žmogus kenčia ne tik dėl konkretaus santykio sunkumo, bet ir dėl daug senesnio klausimo: ar su manimi viskas gerai?

Kaip psichoterapija gali padėti stiprinti savivertę?

Psichoterapija retai prasideda nuo tikslo „pakelti savivertę“. Dažniau žmogus ateina dėl nerimo, santykių problemų, vienišumo, perdegimo ar nuolatinės savikritikos. Tačiau terapiniame santykyje pamažu atsiveria galimybė pažvelgti giliau. Tyrinėjama, iš kur atsirado įsitikinimai apie save, kokios patirtys formavo vidinį kritiką, kodėl taip sunku priimti savo netobulumą ir kodėl savo vertę tenka nuolat įrodinėti.

Savivertės stiprinimas terapijoje nėra mokymasis galvoti apie save vien pozityviai. Greičiau tai mokymasis būti savo pusėje net tada, kai nesiseka. Pamažu žmogus gali pradėti kurti kitokį santykį su savimi – tokį, kuriame daugiau supratimo, mažiau kaltinimo ir daugiau vidinės atramos. Dažnai būtent čia prasideda tikras pokytis: ne tada, kai žmogus pagaliau tampa tobulas, o tada, kai nebereikalauja iš savęs būti tobulu, kad galėtų jaustis vertingas.

Paskaitymui

Jei ši tema jums artima, vėlgi, verta paskaityti mano jau minėtą Brené Brown knygą „Netobulumo dovanos“, kurioje daug dėmesio skiriama gėdai, pažeidžiamumui ir jausmui, kad nesame pakankami. Kristin Neff knyga „Atjauta sau“ padeda suprasti, kodėl savikritika retai tampa tikru pokyčio šaltiniu ir kaip galima kurti švelnesnį santykį su savimi. Gilesniam egzistenciniam žvilgsniui verta atsiversti tuos pačius egzistencinius klasikus Rollo May „Savęs ieškojimą“ bei Erich Fromm „Pabėgimą iš laisvės“, kurie kalba apie žmogaus santykį su savimi, laisve, vienatve ir poreikį priklausyti.

Paklausyti

Brené Brown TED kalba „The Power of Vulnerability“, kurioje kalbama apie gėdą, pažeidžiamumą ir drąsą būti netobulam. Taip pat verta paklausyti Alain de Botton pranešimo „A Kinder, Gentler Philosophy of Success“, kuriame nagrinėjama, kaip sėkmės ir pripažinimo siekis veikia mūsų savivertę. Emily Esfahani Smith TED kalba „There's More to Life Than Being Happy“ kviečia pažvelgti į prasmę, ryšį ir priklausymą kaip į svarbius vidinės atramos šaltinius.

Photo by Alexander Grey on Unsplash

Kontaktai:

© 2024. All rights reserved.

edita@psichoterapijospraktika.com

Vilniaus g. 16, Vilnius