Terapeutas: tarp empatijos ir profesionalumo

Terapijoje dažnai atsiranda artumas. Natūralu – juk kalbama apie asmeniškus, jautrius dalykus. Kartais terapeutas tampa pirmu žmogumi, kuris tikrai išklauso, kuris nereikalauja keistis, nepertraukia su „o man irgi taip buvo“, nenusuka kalbos į save. Klientas gali jausti, kad pagaliau jį mato, girdi, supranta. Ir visgi, nors terapinis santykis gali būti labai gilus, jis nėra draugystė.

Kodėl terapeutas nėra draugas?

Draugystė – tai abipusis santykis, kuriame abi pusės dalijasi savo išgyvenimais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Terapijoje viskas kitaip – čia visas dėmesys sutelktas į vieną žmogų. Tai viena iš sveiko terapinio santykio ribų: klientas neturi rūpintis terapeutu, o terapeutas nesiekia santykio, kuris jam pačiam duotų kažką asmeniško.

Kartais terapijoje kyla jausmas, kad terapeutas artimas – jis prisimena svarbias detales, mato tai, ką sunku pripažinti, ir palaiko, kai viskas atrodo nepakeliama. Tai gali priminti draugišką ryšį, bet skirtumas tas, kad terapeutas sąmoningai lieka tam tikroje distancijoje. Ne todėl, kad jam nerūpi – o todėl, kad tokia distancija leidžia matyti aiškiau ir padėti veiksmingiau.

Sveikos ribos – kodėl jos svarbios?

Ribos apsaugo ir klientą, ir terapeutą. Jei terapeutas per daug įsitrauktų emociškai, jis gali nejučia tapti „palaikančiu draugu“, o ne profesionalu, kuris padeda klientui augti. Tada gali atsirasti pavojus, kad jis daugiau guos, nei padės ieškoti atsakymų, arba, atvirkščiai, ims jausti per didelę atsakomybę už kliento sprendimus.

Klientui ribos svarbios tam, kad terapinis santykis liktų saugus. Jei terapeutas per daug atsivertų, pradėtų kalbėti apie savo gyvenimą, prašyti palaikymo ar patarimų, šis santykis nebegalėtų tarnauti klientui. Tai taptų dar viena situacija, kurioje reikia rūpintis kitu, užuot gavus erdvę būti išgirstam.

Kai ribos jaučiasi nejaukiai

Kartais sveikos ribos gali atrodyti šaltos ar griežtos. Klientas gali jaustis nusivylęs, kai terapeutas neatsako asmeniškai į klausimą apie savo gyvenimą ar nenoriai dalijasi savo emocijomis. Bet čia ir slypi terapijos esmė – tai ne dviejų žmonių draugystė, o saugi erdvė, kurioje vienas žmogus gali būti visavertiškai matomas, neperimdamas kito emocinių krūvių.

Terapinis santykis yra unikalus

Terapijoje gali būti artumo, bet jis tarnauja kitam tikslui – ne buvimui kartu, o kliento augimui. Būtent tai skiria terapiją nuo bet kokių kitų santykių. Saugus, aiškiai apibrėžtas santykis leidžia pamatyti save naujai, išdrįsti keistis ir atrasti būdus būti savimi – ne dėl to, kad kažkas tave palaiko, o dėl to, kad pats pradedi jausti, kas tau iš tiesų svarbu.