„Turiu būti stiprus(-i)“ – mitas ar būtinybė? Kaip ši nuostata gali vesti į emocinį išsekimą

Stiprumas dažnai laikomas dorybe. Vaikystėje galbūt girdėjome: „Neverk, būk stiprus.“ Suaugę – „Nekelk dramų, susiimk.“ Kai kada taip siekiame būti stiprūs, kad tai tampa pagrindine mūsų tapatybės dalimi. Juk visuomet turime susitvarkyti, visada išlaikyti ramybę, visada būti tais, į kuriuos kiti gali atsiremti.

Bet kas nutinka, kai nuolat būti stipriu tampa nebe pasirinkimu, o vidine prievarta?

Stiprybė kaip skydas

Kai sakau „Turiu būti stiprus“, dažnai tai reiškia:

✔ Negaliu parodyti silpnumo – kiti nusivils, nebebūsiu vertas(-a) pagarbos.
✔ Jei pripažinsiu, kad sunku, reikės su tuo kažką daryti, o tai kelia dar daugiau nerimo.
✔ Jei nebūsiu stiprus(-i), kas tada laikys viską vietoje?

Kartais stiprybė tikrai reiškia atsparumą – gebėjimą ištverti, prisitaikyti, nepalūžti. Bet kartais tai tampa skydu, už kurio slepiasi baimė, nuovargis, vienišumas.

Stiprybė kaip emocinė kontrolė

Kai jau įprantame būti stiprūs, galime pradėti manyti, kad emocijų rodymas yra silpnumas.

✔ „Negaliu per daug liūdėti, per daug pykti, per daug jaudintis.“
✔ „Jei pasiduosiu emocijoms, prarasiu save.“
✔ „Kitiems dar sunkiau, neturiu teisės skųstis.“

Toks požiūris gali vesti į emocinį atsiribojimą. Tarsi gyvenčiau gyvenimą, bet jausčiau jį lyg per stiklą – be tikro, gilaus įsitraukimo.

Kai stiprybė tampa spąstais

Būti stipriu visada atrodo gerai, kol pradedu jausti, kad kažkas ne taip.

💡 Nuolatinė įtampa: atrodo, kad negaliu atsipalaiduoti, nes visada turiu būti pasirengęs(-usi) „sulaikyti pasaulį“.
💡 Izoliacija: niekas iki galo nežino, kaip jaučiuosi, nes nenoriu „apsunkinti“ kitų.
💡 Fiziniai simptomai: kūnas pradeda kalbėti už mane – įtampa, skausmai, nuovargis.
💡 Nepasitenkinimas santykiais: kiti gali matyti mane kaip neprieinamą, nes retai kalbu apie savo jausmus.

Kai visą gyvenimą būnu stiprus, paradoksaliai galiu tapti labai pažeidžiamas. Nepastebi savo išsekimo, kol jau yra per vėlu – kol kūnas ar emocijos neišduoda visiškai.

Ar tikrai reikia būti stipriam(-iai) visada?

Kas nutiktų, jei kartais leistume sau būti silpnais?

✔ Jei pripažinčiau, kad man sunku – ar tikrai pasaulis sugriūtų?
✔ Jei parodyčiau, kad esu pavargęs(-usi) – ar tikrai visi mane paliktų?
✔ Jei pasakyčiau, kad nebenoriu visko laikyti ant savo pečių – ar tikrai nebebūčiau stiprus(-i)?

Stiprybė nėra tik gebėjimas ištverti. Tikroji stiprybė yra ir gebėjimas pripažinti savo ribas, pasidalinti tuo, kas sunku, priimti pagalbą. Nes jei stiprybė veda į emocinį išsekimą, ar tai iš tikrųjų yra stiprybė?